Daug tokių gyvenimų yra, tik gal nedaug tėra tokio gilaus pasitikėjimo ir dvasinės vienybės...

Virtuali paroda skirta prieškario nepriklausomos Lietuvos spaudos darbuotojui, visuomenės ir politiniam veikėjui Jonui Dageliui (1898–1956), kurio lageriuose ir tremtyje rašytus laiškus ir atvirlaiškius išsaugojo žmona Aleksandra Kudirkaitė-Dagelienė (1909–1988) ir 2013 m. jie atiteko Kauno miesto muziejui.

Svarbi Jono Dagelio gyvenimo dalis buvo susijusi su žurnalistiniu darbu. Jis dirbo laikraščio „Jėga ir grožis“ (1923–1925 m.) redaktoriumi, skelbė straipsnius įvairiuose periodiniuose leidiniuose. 1926 m. buvo išrinktas į Trečiąjį Seimą. Už valdžios kritiką 1928 m. keturiems mėnesiams buvo išsiųstas į provinciją. 1928–1933 m. dirbo žurnalo „Ūkininkas“ redaktoriumi. 1930 m. Lietuvos ūkininkų sąjungos suvažiavime išrinktas Centro valdybos nariu. 1931–1934 m. Vytauto Didžiojo universiteto Teisės fakultete studijavo pedagogiką, psichologiją, teisę. 1934–1939 m. buvo Ateitininkų valdybos narys. 1941 m. birželio 14 d. okupacinės valdžios areštuotas ir ištremtas į Sevurallagą (Sverdlovsko sritis). Nuteistas 10 metų kalėti pataisos darbų lageryje. Atlikęs paskirtą bausmę, 1951 m. birželio mėn. ištremtas į Karagandą (Kazachstanas), kur 1956 m. mirė.

Visi Kauno miesto muziejuje atsidūrę eksponatai liudija apie paskutinį J. Dagelio gyvenimo laikotarpį – 1947–1956 m., kai jis buvo kalinamas Sverdlovsko srities lageriuose ir gyveno ištremtas Kazachstane.

Beveik šimtą išsaugotų jo laiškų papildo medinė dėžutė su ilgesingu Lietuvos kraštovaizdžiu ir J. Dagelio bei A. Dagelienės nuotrauka.

Medinė dėžutė su kaimo peizažu. GEK 5089

Didžiausią dalį rinkinyje saugomų laiškų sudaro Jono Dagelio laiškai, rašyti 1947–1954 m. mylimajai Aleksandrai Kudirkaitei. Iš 1951 metų laiškai neišlikę. Matyt, netrukus po paleidimo iš lagerio A. Kudirkaitė atvyko į jo tremties vietą ir jiedu, kaip buvo seniai planavę, susituokė. Ilgai brandintai meilei ir svajonėms buvo lemta išsipildyti. Tą liudija ir Akčatau, Karagandos srityje, 1954 m. rugpjūčio mėn. daryta jų nuotrauka. 1952 m. vasarą Jono sesuo Ona jiems rašė: „Mes ypač dažnai su Veronika prisimenam Jus abu, o ypač Olę – mes net dievinam (pabraukta autorės – R. S.) už tokį tiesiog nepaprastą, didvyrišką charakterį, taip puikiai sutvarkiusį viską Jūsų abiejų gyvenimo džiaugsmui!“ (1952 06 07). Aleksandros sesuo Vitalija Giriūnienė jau po J. Dagelio mirties seseriai iš užjūrio rašė: „Visi čia mes Tavo tuo žingsniu buvo sužavėti… Didžiavausi savo švogeriu, savaime aišku ir dabar ne kitaip“ (1957 01 10).

Aleksandra ir Jonas Dageliai. Akčatau, Kazachijos SSR, 1954 m. rugpjūčio mėn. GEK 5088

Iki 1950 m. Jonas Dagelis siuntė laiškus A. Kudirkaitei iš lagerio punkto Ždankoje per Verchoturję (Sverdlovsko sr.). Pirmasis pablukęs atvirlaiškis rusų kalba, išlikęs rinkinyje, datuojamas 1947 m. balandžio mėn. Tačiau pats J. Dagelis viename laiškų mini, jog į Lietuvą savo motinai parašęs dar frontui artėjant prie Baltarusijos, o atsakymą gavęs nepaprastai greitai ir buvo pirmas iš kelių dešimčių etapo draugų, gavęs žinią iš Lietuvos. 1946 m. laiškai nuo motinos nutrūko ir jam tapo aišku, „kad senatvė prilenkė ją prie žemės, tačiau gimtos žemės“ (1950 05 27 laiškas A. Kudirkaitei).

Išlikusiame pirmajame laiške lietuvių kalba (1947 07 25) J. Dagelis apgailestauja: „rašiau Tau porą laiškų, tačiau dar atsakymo negavau, gal dėlto, kad Tu rašai lietuviškai, o lietuviškai rašyti laiškai negreit mane pasiekia“. Iš sesers dainininkės Veronikos Dagelienės taip pat laiškų seniai begavęs, tik laikraščių banderolių. Kadangi atsiradusi proga užimti laboratorijos vedėjo vietą, prašo atsiųsti fiziologijos vadovėlių. Nors sveikata pakenčiama, tačiau „jau norėtųsi Tėvynę pamatyti ir sutikti dar gyvus tuos, kurių maldos, mintys ir jausmai pasiekia mane, esantį net už Europos ribų“.

1947 m. liepos 25 d. J. Dagelio laiškas A. Kudirkaitei. P7685

1948 m. kovo 20 d. laiške J. Dagelis vėl ragina Aleksandrą rašyti rusiškai, nors „sunku rusiškai rašyti, o iš manęs gautus dar sunkiau perskaityti“. Pats J. Dagelis daugumą 1949–1950 m. laiškų rašė rusiškai – tokie laiškai rečiau dingdavo, greičiau pasiekdavo adresatą. Tačiau aiškiai demonstravo, kad šią kalbą yra priverstas pasirinkti: laiško pabaigoje „Jonas“ pasirašydavo tik lietuviškai, kaip ir kai kuriuos kitus brangesnius, palinkėjimų žodžius. Kartą suklydęs ir pasirašęs rusiškai, tuojau nubraukė ir šalia užrašė lietuviškai.

Laiške J. Dagelis dėkoja už „elegantiškuose maišeliuose gautas sėklas“. Jis neretai prašydavo atsiųsti jam kai kurių Uralo klimatui tinkamų gėlių ir daržovių sėklų, o gavęs jų džiaugėsi „kaip mažas vaikas mamos dovana iš turgaus po kokios nors mugės“. Augalus sodindavo tiek savo kambarėlyje, kurio langai buvo nukreipti į pietvakarius, taigi į Aleksandros pusę, kaip juokaudavo, tiek iš senutės profesoriaus žmonos „paveldėtame“ pusės hektaro sklype kieme. Jų auginimo atšiauriomis sąlygomis rūpesčiai ir džiaugsmai – nauja nuolatinė laiškų tema, turėjusi priminti Jonui ir ūkininkavimo laikus tėvynėje.

1948 m. kovo 20 d. J. Dagelio laiškas A. Kudirkaitei. P7697

Pamažu skleidėsi ne tik žiedai, patyrę šiaurės vėjus ir trumpas Uralo vasaras, tačiau ir Jono bei Aleksandros santykiai, pasireikšdami vis atviresniais prisipažinimais, meilesniais kreipiniais ir palinkėjimais. Jonas stengėsi išaukštinti saugomą ryšį su Aleksandra: „Tuo tarpu juk ateis laikas pasimatyti, o šiandieną, gyvendami kas sau, vis dėlto esame ir kartu, ir niekas mūsų negali išskirti, kol gyvi esame“ (1947 12 15). Kitame laiške jis cituoja frazę iš gautos Prospero Merimė knygos „Kolomba“: „Jei patekčiau į šventą, šventą rojų ir tenai Tavęs nerasčiau – aš iš tenai išeičiau“ (1948 03 06). Atstumas ir bausmės laikas tik grūdino kantrybę. „Tave reiktų išbučiuoti, bet trukdo Uralo kalnai“, baigia vieną iš laiškų J. Dagelis (1948 05 15). Kitame optimistiškai konstatuoja: „Man išrodo, kad tarp mudviejų išaugo ir sustiprėjo labai didelis pasitikėjimas. Ar ne taip?“ (1949 12 13).

1949 m. liepos 27 d. laiške J. Dagelis rašo Aleksandrai apie subrendusį tarp jų gilų pasitikėjimą ir dvasinę vienybę: „ir be dažno rašymo mudviem, manau, viskas yra aišku, nors ir už tūkstančių kilometrų tenka skyrium gyventi“. Nepaisant to, kad ryšiai buvo laikinai nutrūkę, „kažkur iš pasąmonės jutau, kad mudu esame artimiausi žmonės“, prisipažįsta jis.

1949 m. liepos 27 d. J. Dagelio laiškas A. Kudirkaitei. P7728

Rusiškai rašyti atvirlaiškiai ir laiškai paprastai trumpesni, formalesni, lietuviški – atviresni, asmeniškesni. Pastaruosius kartais pavykdavo perduoti per „kurjerius“. Tačiau ir juose atsargumo dėlei tekdavo neutraliomis formuluotėmis slėpti aštresnes mintis. 1949 m. pavasarį, prieš didžiuosius trėmimus Jonas linki Aleksandrai „laimingo pavasario ir sėslaus gyvenimo“ (1949 03 05). Ypač daug užuominų, dėl kurių galėjo nukentėti, yra virtualioje parodoje pateiktame pirmajame 1950 metais rašytame laiške: čia ir spėlionės, kas taps 50-ąja JAV valstija, ir kandūs pastebėjimai, kad nebūtų atsidūręs tokioje sunkioje būklėje, jei būtų rašęs eiles kaip Liudas Gira ir Salomėja Nėris.

1950 m. sausio 10 d. J. Dagelio laiškas A. Kudirkaitei. P7738

Prieš bausmės pabaigą ir galimą paleidimą iš lagerio vis dažniau neramindavo mintys apie likimą ir būsimus jo iššūkius. 1950 metų kovo 28 d. laiške J. Dagelis sakosi pasiryžęs laikytis iki galo, kol „akvatos“ užteks. „O kai jau čia nebepatiks, tat kurin kraštan trauksiu dabar sunku pasakyti“, rašo, slegiančią režimo tikrovę pridengdamas lengvu stiliumi, tarsi rašytų apie savo atostogas.

Domina jį ir naujienos apie tuberkuliozės gydymą – esą naujais amerikietiškais vaistais liga išgydoma paprastai, kaip kitos penicilinu. Tuo metu tuberkuliozės požymiai pas jį jau nebuvo ryškūs, svoris kažkiek atsistatęs, tačiau buvo pripažintas invalidu ir į įprastus kalinių darbus nebuvo varomas. Dėl ligos turėjo budėti ligoninėje, vadovavo vaistinei. Nesėdėjo be darbo ir likusiu laiku – dalyvavo vietos dramos ratelyje.

1950 m. kovo 28 d. J. Dagelio laiškas A. Kudirkaitei. P7743

Be Jono Dagelio laiškų rinkinyje yra ir keli, rašyti kitų asmenų. Tarp jų – 1952 m. sausio 12 dieną kunigo Stepono Telksnio iš Mordovijos lagerių rašytas atvirlaiškis rusų kalba, kuriame dėkojama už siuntinį, linkima sveikatos ir laimės.

1952 m. sausio 12 d. kunigo Stepono Telksnio atvirlaiškis Jonui ir Aleksandrai Dageliams. P7776

1954 m. sausio-balandžio mėn. Jonas Dagelis rašė žmonai Aleksandrai į ligoninę Karagandoje, kurioje ji gydėsi. Tai paskutiniai rinkinyje esantys laiškai, rašyti paties J. Dagelio.

Iliustracijai pateiktas vienas iš šių laiškų, kuriame aprašomi kasdieniai rūpesčiai, aplinkinių gyvenimas, išreiškiamos greito susitikimo viltys. Sprendžiamos problemos, kaip Aleksandrai parsirasti į namus: „traukiniu nepaprastai daug važiuoja ir su bilietais labai sunku. Aš tau rašiau, kaip bilietų gauti: per Idos gimines iš partijos obkomo. Kasoj nė nemanyk. Agadyriuje taip pat dažnai tenka dieną kitą laukti, kol bilietą gauni“.

1954 m. balandžio 4 d. J. Dagelio laiškas A. Dagelienei. P7774

1956 m. gruodžio 9 d. Valiukų (buvusių tremties likimo draugų) rašytame laiške jau atsiliepiama į pranešimą apie Jono Dagelio mirtį. Todėl galima manyti, kad jis dėl ligos mirė tų pačių metų lapkričio ar, mažiau tikėtina, spalio mėnesį, ir buvo palaidotas svetimoje Kazachstano žemėje.

Nors Jono ir Aleksandros Dagelių laimei nebuvo lemta ilgai tęstis, tačiau kruopščiai išsaugoti laiškai liudija ne tik apie veiklią, nepalaužiamą, praktišką ir kartu taikią, užjaučiančią bei lyrišką jo asmenybę, tačiau ir apie dviejų žmonių gražią, nesavanaudišką meilę, atlaikiusią likimus laužančios santvarkos mestus išbandymus.

 

Parodą parengė muziejininkas Rokas Sinkevičius

1956 m. gruodžio 9 d. Valiukų laiškas A. Dagelienei. P7780

Susijusios parodos

į viršų

Bendraukime