GENIALU YRA TAI, KAS PAPRASTA: HELSINKIO MIESTO MUZIEJUS

Visi skirtingai interpretuojame miestą, skirtingai matome ir vertiname jo detales. Jei vienam miestą visų pirma apibrėžia fizinės ribos, kitas tas ribas brėžia mentaliteto ir pasaulėžiūros prasme. Tokias pat interpretacijas bando pateikti ne tik individai, bet ir institucijos, pozicionuojančios save miesto tyrimų lauke.

 

Ne viename pasaulio mieste, ypač turinčiame gilias muziejininkystės tradicijas, rasime muziejų, kuris savo veiklą koncentruoja ties miesto istorijos, dabarties, tapatybės tyrimais ir siekia juos fiziškai atvaizduoti. Kaunas ir Druskininkai vieninteliai Lietuvoje turi miestui skirtą muziejų. Buvimas išskirtiniais, vienok, žavus ir motyvuoja, tačiau kuria ir nemenką iššūkį. Iš ko mokytis? Su kuo tartis vis dažniau iškylančiais klausimais?

 

Nieko nelaukusios dvi Kauno miesto muziejininkės, Inga Puidokienė ir Sigita Žemaitytė, išsiruošė į žygį ištirti skandinaviško tipo muziejaus ypatybių ir čia įsikvėpti naujiems savo miesto tyrimo iššūkiams. Helsinkio miesto muziejus šiam tikslui pasirinktas ne atsitiktinai. 2016 m. muziejus atvėrė savo duris lankytojams po ketverius metus trukusio atsinaujinimo ir iškart buvo įvertintas: 2017 m. buvo pripažintas geriausiu Suomijoje bei laimėjo prestižinį Museum+Heritage apdovanojimą. Šiais metais Helsinkio miesto muziejus siekia gauti geriausio muziejaus Europoje vardą. Palinkėkime jiems sėkmės!

 

Taigi susipažinkime su muziejumi iš arčiau. Helsinkio miesto muziejus save pristato kaip vienintelį pasaulio muziejų, skirtą Helsinkio miestui. Ir kas gali tai paneigti? Pagrindinis muziejaus pastatas stovi Helsinkio Senato aikštės kampe, seniausiame miesto kvartale. Čia yra pagrindinė ekspozicija, vaikų muziejus ir laikinų parodų salė. Be šio pastato miesto muziejų sudaro dar keturi padaliniai: Hakasalmi vila, Miestiečio namas, Darbininkų gyvenamųjų namų muziejus ir Tramvajų muziejus. Tačiau savo dėmesį nukreipkime pagrindinio padalinio link.

 

Kaip jau buvo minėta, Helsinkio miesto muziejaus pagrindinis pastatas atlieka kelias muziejines funkcijas. Greta ekspozicijos suaugusiems yra ekspozicija, skirta vaikams. Toks muziejus, pasakojantis apie miesto istoriją veikė ir anksčiau, tačiau kitaip negu dabar, jis veikė atskirai. Po susijungimo šis padalinys buvo sėkmingai integruotas ir išlaikė savo funkciją – žaismingai pasakoja Helsinkio istoriją vaikams. Muziejaus edukatorė Anna Finnilä akcentuoja žaidimo svarbą vaikui lankantis muziejuje. Anot jos, sukuriant vaikui jaukią ir saugią aplinką bei lengvą žaidimo atmosferą, norimos perduoti žinios vaiką pasiekia daug lengviau. Taigi „Vaikų muziejuje“ vaikas gali įsijausti į praeities Helsinkio gyventojo vaidmenį, matuotis skirtingų laikotarpių drabužius, čia pat vaidinti improvizuotus spektaklius. Norėdama atsikvėpti visa klasė ar darželio grupė gali atsisėsti jiems skirtoje valgomojo zonoje ir sukirsti atsineštus užkandžius.

Be šios taip branginamos vaiko laisvės žaisti yra akcentuojamas ir tėvų bei vaikų tarpusavio bendravimas tiek lankantis muziejuje, tiek apskritai. To pavyzdys galėtų būti „Senelės butas“ – vieta ekspozicijoje, kurioje atkartojamas praeito amžiaus 8 dešimtmečio interjeras, savo detalėmis atkartojantis, turbūt, visų pasaulio senelių svetaines. Šioje vietoje tėvai gali pasakoti vaikams apie savo vaikystę ir jai būdingus atributus. Be to, kiekvieną savaitgalį nustatytomis valandomis ant sofos šioje svetainėje budi savanorė senelė ar savanoris senelis. Su jais lankytojai (ne tik vaikai, bet ir jų tėvai) gali klabėtis apie miestą, papročius ir kitus jiems aktualius praeities dalykus. Toks bendruomenės narių įtraukimo į muziejaus veiklą modelis kuria dalijimosi ir bendrystės terpę, kur kiekvieno istorija yra svarbi ir prasminga.

 

Žaidimas kaip priemonė įtraukti lankytoją yra naudojamas ir pagrindinėje muziejaus ekspozicijoje „Istorijos kąsneliai“ („History Bites“). „Ir suaugusieji nusipelno žaisti!” – juokdamasis sako Helsinkio miesto muziejaus kuratorius Jari Harju. Lengvumo ir betarpiškumo jausmas lydi viso apsilankymo ekspozicijoje metu. Kūrėjai tai pasiekė atsisakydami ekspozicijos perkrovimo pas mus taip madingomis informacinių technologijų priemonėmis. Žinoma, čia taip pat rasite kai kur padėtus planšetinius kompiuterius, skirtus platesnės informacijos jus dominančia tema paieškai, tačiau jie neakcentuojami ir veikia labiau kaip papildoma, bet ne pagrindinė ekspozicijos priemonė. Naujos Helsinkio miesto muziejaus ekspozicijos kūrėjai prioritetą teikia mechaniniam veiksmui: rankenėlės pasukimui, mygtuko muzikos grotuve paspaudimui ir pan.

Ir pagrindinėje ekspozicijoje yra į jau minėtą „Senelės butą“ panaši erdvė. Čia atkurtas tipinis XX a. 5–6 dešimtmečio interjeras. Į šią stiklu nuo likusios salės dalies atitvertą erdvę galima įeiti ir drąsiai įsitaisyti ant kadais Helsinkyje gamintos originalios (!) kušetės ar įsijungti autentišką radiją ir klausyti seno suomiško džiazo ar estradinių melodijų. Formuojant tokią erdvę siekta kurti betarpiškumą, vietą pasakojimams ir istorijų bei atsiminimų dalijimuisi. Žinoma, gali atrodyti, kad ekspozicijos kūrėjai pasirinko lengvą kelią rodyti miesto istoriją fragmentiškai, tik „kąsneliais“. Tačiau ar taip yra? Panašu, kad jie sąmoningai nesiekė atspindėti istorinės miesto raidos ir kurdami ekspoziciją nesilaikė chronologinio principo. Pasiremdami žmonių nuomonėmis jie ekspozicijoje sėkmingai sudėliojo svarbiausius helsinkiečiui arba Helsinkio simpatikui akcentus ir taip sukūrė visiems priimtiną erdvę.

Paskutinė ekspozicijos dalis kalba apie modernų, dabarties Helsinkį. Bendradarbiaudami su miesto riedlentininkų bendruomene ekspozicijos kūrėjai leidosi į nuotykį ir beveik visas medžiagos atrinkimo, jos išdėliojimo galias atidavė minėtai miestiečių grupei. Žinoma, jie stebėjo šį procesą iš arti, tačiau buvo veikiau konsultanto, nei pagrindinio kuratoriaus vaidmenyje. Galiausiai, pasiremdami šio sėkmingo bendradarbiavimo pavyzdžiu, jie visai neseniai ryžosi dar vienai, šiuokart, parodos avantiūrai.

 

Iki šių metų rugsėjo 23 d. veiksianti paroda „Helsinkio klubinėtojai – 30 metų dūmų ir šviesų“ („Helsinki Clubbing – 30 Years of Smoke and Strobe“) yra nuo pradžios iki pabaigos inicijuota Helsinkio reivo subkultūros atstovų. Kaip pasakoja parodą iš muziejaus pusės kuravęs Jari Harju, muziejaus darbuotojai beveik visiškai nesikišo į procesą, o parodos turinys ir galutinis produktas jiems patiems buvo staigmena. Ši paroda puikus pavyzdys to, kaip muziejus gali tapti platforma, įgalinančia reikštis ir jiems aktualiomis temomis kalbėti miesto bendruomenės narius. Tereikia pasitikėjimo vieni kitais. Prie parodos rengimo prisidėjo daugiau nei 200 savanorių!

 

Parodoje išryškinami pagrindiniai, veikiantys ir jau nebe, naktiniai klubai, skirti reivo, hauso ar kitos alternatyvios elektroninės muzikos gerbėjams. Parodų salėje, atkartojančioje naktinio klubo interjerą, lankytojas per ausines gali klausyti kiekvienam muzikos klubui būdingos muzikos, o įsidėmėjęs patinkantį grojaraštį gali vėliau sekti internetinėje Spotify platformoje. Pagrindinis parodos akcentas yra originalus didžėjaus pultas ir gerokai išdidintos, siautulingą naktinį gyvenimą iliustruojančios fotografijos.

 

Ko mes galime pasimokyti iš Helsinkio miesto muziejaus? Visų pirma – atvirumo. Atvirumo naujiems, netradiciniams, anksčiau nebandytiems dalykams ar metodams. Atvirumo bendruomenei, kai kartu kuriama bendradarbiavimo erdvė ir vėliau sėkmingai išnaudojama. Galiausiai, derėtų išmokti būti paprastiems. Panašu, kad būtent tiesioginis kontaktas, betarpiškas bendravimas ir nuoširdus draugiškas požiūris į lankytoją atveria kelią sėkmingai tokio tipo muziejaus veiklai.

 

Stažuotė Helsinkio miesto muziejuje vykdyta Lietuvos kultūros tarybos lėšomis.
Ekspozicijų kuratorė Sigita Žemaitytė

į viršų

Bendraukime