Birželio 15 d. minėjome 80-ąsias Lietuvos okupacijos metines. Verta prisiminti dar vieną, tiesa, gana liūdną datą, kuri primena žiauriausią tos okupacijos dalį – prasidėjusias represijas.

Neatsitiktinai okupacinės struktūros birželio 18 d. reformavo Valstybės saugumo departamentą. Senasis jo vadovas Augustinas Povilaitis jau buvo suimtas ir laukė savo tardymų, kankinimų bei žiaurios mirties. Jo vietą užėmė uolus komunistas Antanas Sniečkus, kurį tas pats VSD pagrįstai sekė tarpukariu kaip nepriklausomos Lietuvos egzistavimo priešą. Sniečkus ir kiti komunistai išėję iš pogrindžio tapo uoliais okupantų įrankiais. Paradoksalu, bet būtent VSD ir įkalinimas už nelegalią antivalstybinę veiklą išgelbėjo Sniečkaus gyvybę. Kitaip jis, kaip ir Zigmas Aleksa-Angarietis, būtų neabejotinai tapęs Josifo Stalino vykdyto komunistų partijos valymo auka. Deja, Sniečkus nejautė „dėkingumo“.

Jau liepos 7 d. jis pasirašė įsakymą skambiu pavadinimu „Priešvalstybinių partijų: tautininkų, voldemarininkų, liaudininkų, krikščionių demokratų, jaunalietuvių, trockininkų, socialdemokratų, eserų, šaulių ir kt. vadovaujančio sąstato likvidacijos paruošiamųjų darbų ir operatyvinės likvidacijos planas“. Šis įsakymas duotas Kaune, kur vis dar buvo Lietuvos politinio gyvenimo centras. Nors šias represijas suplanavo okupacinis Sovietų Sąjungos režimas, vietos komunistai Lietuvoje uoliai bendradarbiavo jį įgyvendinant.

Matome, kad represijos lietė visus kitaminčius – kairiuosius ir dešiniuosius,  o taip pat aktyvių visuomeninių organizacijų kaip Lietuvos Šaulių Sąjunga narius. Jau liepos mėnesį pradėtas plataus mąsto teroras – suimti tokie žmonės kaip buvę Lietuvos ministrai pirmininkai Antanas Merkys ir Leonas Bistras, vidaus reikalų ministrai generolas Kazys Skučas,  generolas Julius Čaplikas, pulkininkas Silvestras Leonas, užsienio reikalų ministras Juozas Urbšys, Lietuvos kariuomenės žvalgybos viršininkas, generalinio štabo pulkininkas Konstantinas Dulksnys ir daugelis kitų ryškiausių Lietuvos politinio elito atstovų.  Dauguma jų tėvynės žemės daugiau nebepamatė, dalis taip pat buvo ir žiauriai kankinami. Kiti – turėjo stebėti, kaip Lietuva, kurią ilgai ir nuosekliai kūrė, yra gniuždoma bei sovietizuojama. Todėl, praėjus 80-iai metų, turime prisiminti šias praeities pamokas, vertinti galimybę kalbėti laisvai, kartais prisimenant ir liūdnus dalykus.

Kauno miesto muziejaus Kauno istorijos skyriaus muziejininkas Simonas Jazavita