1940 m. birželio 15-oji ypač liūdna diena Lietuvos istorijoje. Nors Lietuvos valstybė, 1918 m. atgavus nepriklausomybę, sparčiai tobulėjo, natūralų jos raidos kelią nutraukė SSRS okupacija. Blogiausia, kad smūgis iš šios pusės tarpukariu nebuvo laukiamas. Iš pradžių dominavo konflikto su Lenkija įtampos, visą Lietuvą vienijo svajonė susigrąžinti prarastą istorinę sostinę – Vilnių. Vėliau, Adolfui Hitleriui ir nacionalsocialistų partijai atėjus į valdžią Vokietijoje, vis didėjo baimė, kad ši galinga valstybė, keičianti jėgų pusiausvyrą Europoje, susiruoš atsiimti Klaipėdą, o gal ne tik ją. Nors Lietuvos visuomenėje simpatijų komunistinei ideologijai nebuvo daug, net įtakingi politikai laikė SSRS tam tikru geopolitiniu sąjungininku prieš minėtas kaimynes, viltasi, kad su šios šalies pagalba Lietuva atsispirs Vokietijai, o kartu susigrąžins Vilnių. Sovietai meistriškai, bet klastingai tuo pasinaudojo sugrąžindami Lietuvai Vilnių 1939 m. spalį. Vis dėlto, mainais Lietuva gavo „Trojos arklį“ – tūkstančius Raudonosios armijos karių pažeidžiamose šalies vietose. Nors dalis politikų vis dar vylėsi, kad sovietai atėjo kaip sąjungininkai, šalyje jau sklandė liūdnas juokelis – „Vilnius mūsų, o mes rusų“.

Nors Lietuvos vyriausybė iš paskutiniųjų darė viską, kad neprovokuotų agresyvaus kaimyno, o spaudoje buvo nuolat rašoma apie itin gerus santykius su SSRS, pastarosios diktatorius Josifas Stalinas tik laukė palankios progos. Antrojo pasaulinio karo suirutėje ta proga atsirado gana greitai. Vokiečiai artėjo prie Paryžiaus ir viso pasaulio dėmesys buvo ten. Išgalvoti pretekstai apie neva dingstančius raudonarmiečius ir jų dingimą dangstančius „komunizmo priešus“ – Lietuvos vidaus reikalų ministrą generolą Kazį Skučą ir Valstybės saugumo departamento direktorių Augustiną Povilaitį – greitai virto SSRS ultimatumu Lietuvai.

Nors prezidentas Antanas Smetonas valdė tvirta ranka, jam nepavyko įtikinti ministrų kabineto – prezidento poziciją palaikė tik krašto apsaugos ministras generolas Kazys Musteikis ir švietimo ministras Kazimieras Jokantas. Kiti vyriausybės nariai ir jos galva Antanas Merkys, pasitelkę kariuomenės vadą generolą Vincą Vitkauską ir buvusį kariuomenės vadą generolą Stasį Raštikį, nematė jokios galimybės Lietuvai pasipriešinti – teigė, kad tai sužlugdys krašto ūkį ir žus daugybė beginklių žmonių. Žemės ūkio ministras Juozas Audėnas vėliau užsiminė, kad buvo tikimasi išlaukti: Lietuvos pasiuntiniu Vokietijoje dirbęs pulkininkas Kazys Škirpa atsargiai perdavė žinias, kad 1939-ųjų rugpjūčio 23-iąją bei rugsėjo 28-ąją pasirašyti susitarimai tarp Maskvos ir Berlyno nėra tvirti ir yra daugybė įtakingų žmonių, kurie darys viską, kad greitu metu pasirašyti susitarimai būtų perrašyti mūšio lauke. Dėl šių priežasčių ultimatumas buvo priimtas.