Būdami atsakingi visuomenės piliečiai, mylėdami savo artimuosius ir savo kraštą, šias šv. Velykas sutinkame namuose. Šia proga norime Jums papasakoti apie lalavimo paprotį ir pažvelgti į jį moderniai.
Turbūt daugelis jūsų paklausite kas tas lalavimas? Tai yra senas velykinis paprotys – kolektyvinis bendruomenės narių sveikinimas su Velykų šventėmis. Paprastai būrys vyrų susitardavo eiti lalauti. Prieš Velykas jie pasimokydavo velykinių giesmių, dainų, oracijų, vadintų lalinkomis. Tradicinėse lalinkose paprastai būdavo naudojamas priedainis „ei, lalo“, „vai lalu lalu“. Šiame „lalavimo spektaklyje“ būdavo pasiskirstoma pareigomis: vadovas, muzikantas, margučių nešiotojas ir kt. Tuomet pirmosios šventės pavakarę lalauninkų būrelis išsiruošdavo aplankyti namų, ypač tų, kuriuose gyvendavo netekėjusios merginos. Iš pradžių, priėję prie lango, pagiedodavo „Linksma diena mums nušvito“, dar vadinamą „Aleliuja“. Taip būdavo pabrėžiamas krikščioniškas šventės aspektas – Kristaus prisikėlimas. Vėliau, šeimininkui davus leidimą ir atvėrus duris, būdavo atliekamos ir kitos lalinkos. Namų, į kuriuos būdavo beldžiamasi, šeimininkai privalėdavo juos priimti ir apdovanoti vaišėmis.
Kaip rašoma papročių tyrinėtojos Angelės Vyšniauskaitės knygoje „Mūsų metai ir šventės“, dainos įgavo praktinę reikšmę: „Duokit dešriukę ir sūrį, kurie iš kašiuko žiūri“. XX a. šis lalavimo paprotys dar buvo užfiksuotas Dzūkijoje, tačiau ilgainiui išnyko ir ten. Tai rodo, jog ritualas, iki tol atlikęs svarbią funkciją – užtikrinti sėkmingą ūkininkavimą ir šeimos gerovę, tapo neaktualus.
Nors šiuos velykinius sveikinimus paprastai atlikdavo tik vyrai, kviečiame jus, ne tik dzūkus, į šią tradiciją pažvelgti kūrybiškai – pasveikinti vieni kitus bei artimuosius kitaip:
Gražių ir jaukių Jums šv. Velykų! Būkite sveiki.
Tautinės muzikos skyriaus vedėja Gintarė Dusevičiūtė-Neimontienė
Keletą lalinkų galite rasti čia:
Kiek tu davei man kąsnelių, Oi lalu, lalu, man kąsnelių. Kad Dievs duotų tiek paršelių… Kiek tu davei man sklynyčių… Kad Dievs duotų tiek telyčių…
LTR461′(183)
|
Šventas Jurgis rasą krėtė, Rasą krėtė, žirgą vedė; Šventas Jonas mėšlus vežė, O Urtele tuos išpurtė. Švent’s Petras pūdymą arė, Švent’s Jokūbas rugius pjovė, Ogi Ane pėdus rišo, Baltramiejus stirtas statė, Ir sustatė tris stirtates; Pirmą stirtą čystai sėklai, O šią antrą baltai duonai, O šią trečią alui, midui.
(Kalvaitis, 1905, 3) |
Kiek tu davei man kąsnelių, Oi lalu, lalu, man kąsnelių. Kad Dievs duotų tiek paršelių… Kiek tu davei man sklynyčių… Kad Dievs duotų tiek telyčių…
LTR461′(183) |
Labu rytu, jauna mergelė. Vynelis vyno žaliausias. Prašau atdaryc sciklo langelį… Prašau, pasveikink jaunus bernelius…
LMD 1446(9) |