AR VIDURVASARIO ŠVENTĖ YRA LIETUVIŠKA TRADICIJA?

Turbūt daugelis Jūsų dar pamena Jonines (Rasas) buvus eiline darbo diena. 2003 m. visą Lietuvą įtraukusi iniciatyva „Laisvę Joninėms“ davė vaisių – Joninės paskelbtos nedarbo diena. Tokios „laisvos“ Joninės Lietuvoje švenčiamos jau bene du dešimtmečius. Tačiau ar laisvadienis ją leidžia vadinti lietuviška?

 

Apie Joninių (senuosiuose istoriniuose šaltiniuose vadinamų Rasų ir Kupolių vardu) šventimą rašoma jau XIV–XVII a. Ilgainiui ikikriščioniški šventės elementai sinkretizavosi ir pamažu nunyko. Rasų šventė pradėta gaivinti XIX a. Pirmosios atgaivintos šventės vyko ant Rambyno kalno. Folkloristų, žygeivių, romuviečių iniciatyva nuo 1967 m. Joninės imtos švęsti ant Kernavės piliakalnių. „Rasos šventės istorija – tai ir susigrąžintos, ir rekonstruotos, net sukurtos šventės istorija“ (Matulevičienė, Liaudies kultūra Nr. 3, 2007, p. 69). Kokius šventės elementus galima laikyti tradiciniais, o kurie yra nauji?

 

Tradiciniai šventes elementai:

  • žolynų (kupolės) rinkimas, vainikų pynimas;
  • ugnies deginimas (laužai);
  • apeigos su vandeniu (maudymasis, braidymas per rasą);
  • tikėjimas raganų magiškų galių sustiprėjimu ir siekis nuo jų apsisaugoti;
  • jaunimo vaišės, dainos ir linksmybės iki paryčių;
  • Jono, Janės ir Janinų vardadienio paminėjimas (nuo XX a. pr.).

 

Nauji šventės elementai:

  • lobio ieškojimas;
  • sportinės varžybos ir pan.;
  • muzikos grupių koncertai;
  • ugnies šou pasirodymai.

 

Folklorinėje atgaivintoje šventėje taip pat atsiranda naujas senųjų tradicijų įprasminimas. Kultūros centrai ir kitos šventes organizuojančios įstaigos nevengia tradicinių elementų interpretacijos. Jie jungiami vieni su kitais, individualizuojami. Toks sugebėjimas pritaikyti tradicinius elementus prie šiuolaikinio žmogaus poreikių rodo, jog šventė yra reikšminga lietuvių identiteto dalis. Nauji elementai ir formos tik dar labiau leidžia tuo įsitikinti.

 

Be to, Joninių laužai buvo būdingi visoje Europoje. Latvijoje ir pietinėje Estijos dalyje laužai būdavo kraunami ant aukščiausios kalvos, kad būtų kuo geriau matomi. Ukrainoje būdavo šokinėjama per laužą.

 

Galima paminėti, jog 2001 m. etnologai šventę siūlė vadinti Kupolėmis, tačiau ši iniciatyva  palaikymo nesulaukė.

 

Tradiciškai ir kartu moderniai šiandien (birželio 23 d.) kviečiame prisijungti prie renginio „Švenčiame Rasas“: nuo 18 iki 20 val. renginio dalyviai galės nemokamai apsilankyti nuolat skambančiame Tautinės muzikos skyriuje ir pasiruošti vakarėliui, kurį užkurs „Kauno Bandonijos“ ansamblis. Renginio dalyvius pasitiks žaluma ir gėlėmis papuoštas kiemelis, kuriame bus galimybė nusipinti vainiką kartu su žolininke Birute Viršilaite bei išragauti specialų kavinės „Folkas“ meniu. Renginys nemokamas.

 

Kauno miesto muziejaus Tautinės muzikos skyriaus vedėja Gintarė Dusevičūtė-Neimontienė

į viršų

Bendraukime