BALTIJOS KELIAS IR ŠIANDIENA
Dar pernai Kauno miesto muziejaus Rotušės skyriuje turėjome gražų renginį, kuriame minėjome trijų tautų draugystę žyminčio Baltijos kelio 30 metį. Kartu su latviais ir estais išsivadavome iš Rusijos imperijos po Pirmojo pasaulinio karo, vėliau kartu su jais praradome nepriklausomybę, tačiau vėl grįžome ir išvien sudrebinome Sovietų Sąjungos pamatus, ženkliai prisidėdami prie šios imperijos žlugimo ir savųjų valstybių nepriklausomybių atgavimo. Mūsų moraliniai pasirinkimai įkvėpė daugelį – neseniai matėme bandymus pakartoti Baltijos kelią Honkonge. Turime ir toliau nešti drąsos ir pilietiškumo, o kartu ir kovos už savo tautų laisvę žinią. Tai mažos šalies pareiga – juk iki pučo Maskvoje 1991 m. rugpjūtį, nulėmusio galutinį Sovietų Sąjungos žlugimą, mūsų nepriklausomybę buvo pripažinusios tik dvi mažos šalys – Islandija ir Danija. Likime joms dėkingi ir remkime kitus, trokštančius laisvės.
Žmonės Baltijos kelyje. 1989 m. Lietuvos centrinis valstybės archyvas
Ypatingą dėmesį turime skirti laisvės trokštantiems kaimynams – 2014 m. Lietuva buvo viena iš artimiausių šalių, parėmusių Ukrainą, kai šios šalies piliečiai pasirinko reformų kelią. Netrukus paaiškėjo, kam šios reformos buvo reikalingos, – sukrėstas pasaulis pamatė, kokius aukso kiekius švaistė Viktoras Janukovičius ir jo aplinka tuo metu, kai dauguma eilinių dirbančių piliečių vos sudūrė galą su galu. Korupcija, nepotizmas ir griežtas bet kokių demokratinių procesų slopinimas buvo tapęs norma. Tautinis istorinis pasakojimas taip pat buvo slopinamas – siekta jį priderinti prie Rusijos istorijos modelio. Dar stipriau šie neigiami dalykai įsivešėję kaimyninėje Baltarusijoje, kurią beveik tris dešimtmečius valdo Aliaksandras Lukašenka ir jo svita. Čia įdiegta žymiai stipresnė kontrolė, tad ir pasipriešinti gerokai sunkiau. Prisimenu prieš keletą metų į Lietuva atvykusias baltarusių studentes, kurioms pasakojau mūsų XX a. istoriją. Jos susidomėjusios klausėsi istorijų apie partizanus, bet labai nustebo sužinojusios, kad jie kovojo ne prieš Vokietiją, bet prieš Sovietų Sąjungą. Nustebo pamačiusios trėmimų statistiką ir sužinojusios, kad lietuvių tauta, nors ir labai nukentėjusi nuo sovietinių represijų, nebuvo vienintelė – Josifo Stalino įsakymu Kurapatuose 1937 m. masiškai išžudyta tautinių pažiūrų baltarusių inteligentija. Liūdna, bet pernai Lukašenkos valdžios nurodymu buldozeriais vartyti kryžiai šioje atminimo vietoje, užuot sąžiningai pripažinus, kad šie žmonės buvo tautinės Baltarusijos viltis ir jų atminimą reiktų saugoti ir gerbti, ką parodė baltarusiai, masiškai atvykę pernai į Vilnių pagerbti 1863 m. sukilimo prieš carinės Rusijos imperiją dalyvius.
Lietuvai tai svarbu ir dėl daugelio kitų priežasčių. Antai vienas iš tautinės Baltarusijos kūrėjų, architektas Klaudijus Dužauskas-Duž, laikomas baltai raudonai baltos tautinės vėliavos, kurią simboliu pasirinko Baltarusijos pilietinis pasipriešinimas, autoriumi 1921 m. atvyko į Kauną, kur suprojektavo daugybę pastatų. Pagal jo projektą pastatyta ir Sitkūnų radijo stotis, šalia kurios rinkosi mūsų laisvės gynėjai 1991 metų sausio mėnesį. Deja, tarpukariu tautinės Baltarusijos valstybės sukurti nepavyko – didžioji krašto dalis atiteko Sovietų Rusijai, mažesnė Lenkijai. Natūraliai į lietuvius žiūrėta kaip į potencialius sąjungininkus. Čia net veikė speciali ministerija gudų reikalams. Kariuomenėje veikė net keli, kaip tuomet vadinta, ,,baltgudžių“ batalionai. Lietuvos likimui labai svarbiame Giedraičių mūšyje lygiai prieš 100 metų baltarusiai kariai kovojo petys į petį su lietuviais ir suvaidino reikšmingą vaidmenį. Iki pat 1923 m. Lietuva, nors ir neturtinga valstybė, skyrė nemažai lėšų, kad Kaune galėtų veikti sovietų sutryptos Baltarusijos liaudies respublikos egzilinė vyriausybė. Kadangi tuomet Lietuva smarkiai konfliktavo su Lenkija dėl Vilniaus, baltarusių atstovai laikyti potencialiais sąjungininkais. Dabar šis konfliktas išnykęs, tad Lietuva vėl turi galimybę būti maža, bet matoma valstybe. Mūsų moralinė parama daug reiškė Ukrainai, ten nuolat apklausose esame įvardinami draugiškiausia tauta. Dabar turime šansą padėti Baltarusijos žmonėms, nusprendusiems nebesitaikstyti su neteisybe. Tą galime daryti kartu su Lenkija, su kuria sėkmingai išsprendėme praeities nesutarimus ir vėl turime daug turtingesnį draugiškų santykių laikotarpį, bei savo Baltijos kelio sesėmis – Latvija ir Estija, kurios taip pat žino, ką reiškia sunki kova už laisvę.
Kauno miesto muziejaus Kauno istorijos skyriaus muziejininkas Simonas Jazavita
