Jaunimo pašnekesiai su muzikos kūrėjais bei atlikėjais Kauno miesto muziejaus M. ir K. Petrauskų namuose esančioje X erdvėje – tęsiasi. Balandžio 25 d. 18 val. erdvėje laukia atviras bei neformalus pokalbis su Domantu Razausku – dainų autoriumi ir atlikėju, poetu, muzikos apžvalgininku, radijo laidų vedėju, Lietuvos atlikėjų asociacijos AGATA tarybos pirmininku. Domantas dažniausiai yra apibūdinamas kaip dainuojamosios poezijos atlikėjas, visgi jo kuriamų dainų stilistiką apibūdinti ar įsprausti į rėmus nėra taip paprasta.

D. Razauskas koncertuoja ir savo kūryba klausytojus džiugina jau daugiau nei dešimtmetį. Per visus šiuos metus atlikėjo dainų klausėsi ne tik Lietuvos auditorija – jam teko nemažai groti ir užsienyje. 2008-aisiais už muzikinę poetinę veiklą buvo apdovanotas pirmuoju Vytauto Kernagio prizu, jam buvo įteikta Vytauto Kernagio vardo gitara.

Susipažinti su Domantu norisi vos tik jį išgirdus, tad nusprendėme klausimais „apšildyti“ vakaro svečią prieš susitinkant gyvai.

– Yra teigiama, kad muzika gydo žmogaus sielą. O koks buvo Jūsų santykis su ja per visus šiuos metus?

Santykis su siela, ar su muzika? Mano santykis su mano siela komplikuotas, mes nuolat kvestionuojame vienas kito egzistenciją. O santykis su muzika yra intymus ir toks ilgalaikis, kad arba kelių romanų neužtektų jam apsakyti, arba ir vieno žodžio per daug.

– Kaip pats įvardintumėte savo kūrybą? Gal yra vienas žanras, kuriam teiktumėte pirmenybę ar tiesiog nevaržote savęs statydamas į tam tikrus rėmus?

Visiškai neturiu poreikio pats įvardinti savo kūrybos. Įvardinimai uždaro į sąvokų ir apibrėžimų narvus ir apie pačią muziką mažai ką pasako. Ir tai sakau aš, kuris tų sąvokų vartoja ir naudoja begales rašydamas ir kalbėdamas apie muziką. Todėl galima sakyti „koketuoja“. Bet šiaip jau postmodernioje eroje iš žanrų ir beliko tik jų pavadinimai. Jiems pirmenybių neteikiu, nėra nei vieno blogo žanro. Yra tik kūrėjai, kurių garsai su mano vidiniu kamertonu nerezonuoja.

– Ką stengiatės atskleisti savo kūriniais?

Užuolaidas ir užuolaidėles. Visų pirma savo paties kambario. Bet kai praskleidi savo paties kambario užuolaidas – langas priešais praskleidžia savo. Ir prasideda įdomiausia dalis – kontaktas.

– Kada supratote, jog muzika Jums užima ypatingą vietą gyvenime?

Matote, aš nelabai turiu tų vietų ir lentynėlių savo gyvenime, todėl to nesupratau iki šiol. Nesu tikras ar mano gyvenimas yra stovėjimo aikštelė, kurioje galima rezervuotis vietą. Muzika yra paties gyvenimo dalis, pasirinkimas, bendrakeleivis. Tiesą sakant ji gerokai didesnė už vien mano gyvenimą, tad savintis jos net norėdamas negalėčiau.

– Esate dainų autorius ir atlikėjas, poetas, muzikos apžvalgininkas, radijo laidų vedėjas. Kodėl nesiimate vieno amato? O galbūt jie visi turi bendrą sąsają?

Aš nemokų amatų. Mano radaruose – muzika. Todėl visos jūsų išvardintos veiklos man yra viena ir ta pati veikla, muzikinė veikla. Nekalbu per radiją apie politiką, nerašau apie sportą, viskas vien su muzika. Taip pat man tenka neįmanoma garbė ir džiaugsmingas vargas būti Lietuvos atlikėjų asociacijos AGATA Tarybos pirmininku, bet ir tai tik iš meilės muzikai, iš rūpesčio ir noro praskleisti kuo daugiau užuolaidų.

Poetu taip pat nesu, kadaise išleista abejotina eilių knygelė nedaro manęs poetu, poezija menkai domiuosi. Užtat literatūra, skaitymas yra kita mano kasdienybės pusė. Kadaise išverčiau ir sudariau vieną religinio pobūdžio knygelę „Dzeno istorijos“. Ateityje norėčiau ką nors dar panašaus padaryti, nes tai taip pat praskleidžia tam tikras užuolaidas. Kaip ir muzika.

Tikslesnis klausimas mano atžvilgiu būtų, ar aš ką nors dorai išmanau? Ir atsakymas toks tragikomiškas: ne, nei vienos srities neišmanau dorai. Esu, kaip vienas žmogus dainavo, „nuostabus diletantas“, kuriam svarbiau pati veiksmo intencija. O ji yra šviesi.

– Ką tikrai gyvenime norėtumėte dar nuveikti, bet galbūt kol kas nedrįstate?

Hm… Negalėčiau pasakyti, kad ko nors nedrįstu. Greičiau yra dar daug dainų, kurias būtų gerai parašyti ir įrašyti, daug koncertų, kuriuos būtų smagu sugroti, vietos, kurias norėtųsi aplankyti. Tai ir tiek. Aišku, užuolaidėlės, kurias norėtųsi praskleisti. O šiaip mano atveju reikėtų klausti, „ką dar tikrai norėtumėte nuveikti, bet galbūt tingite?“. Va, čia jau susigėsčiau, nes pratingiu iš esmės daug ką. O tingumas baisus narkotikas.

– Kaip manote, ar sunku Lietuvoje jaunimui surasti savo kelią? Su kokiomis kliūtimis Jums yra tekę susidurti?

Oi, čia reikia klausti jaunimo Lietuvoje. Aš niekada netikėjau tokiomis generalizacijomis kaip „visuomenė“, „jaunimas“, „senimas“ ar panašiai. Va, jūs esate, kuri skaitote, va, aš kažką veikiantis. Kai už mus ima kalbėti kaip už kažkokią masę, bandą, niekada tomis kalbomis netikiu. Kiekvieno kelias yra skirtingas, išskirtinis, kiekvieno džiaugsmai ir kliūtys skirtingos. Vienas pats jų prisikuria, kitas jas visas apeina dar prieš joms atsirandant. Nepasakyčiau, kad man kažkas specialiai būtų pristatęs kliūčių. Kliūtys atsiranda, kai tikslas yra varžybos, kai tikslas – padaryti geriau, nei kas nors kitas ir užsidirbti kuo daugiau pinigų. Kadangi niekada tokių tikslų sau nekėliau, tai ir kliūtys į mane nelabai kreipė dėmesio, sakė: „ai tas tai tegu sau žaidžia“.

 – Muzikinės karjeros metu Jums teko susidurti su daug žymių žmonių iš muzikos pasaulio ir ne tik. Kuri asmenybė Jums paliko didžiausią įspūdį pokalbio metu? Kodėl?

Pirmas dalykas, tai kad aš neturiu jokios karjeros. Mano intencijos, kaip jau rašiau, visai kitos. O žymūs žmonės yra tokie patys kaip ir nežymūs žmonės, tarp jų yra visokiausių. Ir labai įdomių, ir labai neįdomių. Apskritai, žymumas ar žinomumas yra blogas kriterijus, jis negali būti kriterijumi, juolab kokybiniu. Visi esame žymūs dar gimdami, mažiausiai tarp dviejų žmonių (neskaitant gydytojų personalo). Vėliau taip pat visi esame žinomi ir žymūs, tik vienas tarp šimto žmonių, kitas tarp tūkstančio, trečias tarp milijono. Ar tai ką nors sako apie patį žmogų, kaip nors nusako jo savybes, iškelia virš kitų? Ne. Tiesiog vieniems gal sunkiau praeiti gatve ar nusipirkti sūrio parduotuvėje, nes pirštais bado, žiūrinėja, o kitiems lengviau. Va, ir visi skirtumai.

Todėl įspūdį man palieka pats žmogus, bet ne jo žinomumas su tuo susiję gandai, legendos, įvaizdžiai. O pats pirmiausias ir svarbiausias žmogaus bruožas man asmeniškai yra humoro jausmas. Jei jo nėra, deja, bet šansų mums susidraugauti taip pat nėra. O kuo jis geresnis ir subtilesnis, tuo dažniau norisi susitikti ir krėsti kvailystes.

– Gal norėtumėte palinkėti ar pasidalinti kuo nors su laukiančiais susitikimo ,,X erdvėje“?

Linkiu sveikatos ir daugiau X-ų erdvėse!

Susitikimas su Domantu Razausku vyks balandžio 25 d. 18 val. Kauno miesto muziejaus M. ir K. Petrauskų skyriuje (K. Petrausko g. 31).