Nuo liepos 17 d. iki gruodžio 31 d. Rotušės skyriuje kviečiame pamatyti Kauno miesto muziejaus parengtą kilnojamąją parodą „Kauno ponios ir ponai: XX a. 3–4 dešimtmečio stilius“.

Paroda kviečia persikelti į tarpukarį ir pasižvalgyti, kaip ir kuo puošėsi to meto kauniečiai. Iš Kauno miesto muziejaus fonduose saugomų fotografijų ir ano meto mados žurnalų puslapių matyti ne išskirtinės, garsios Kauno asmenybės (be abejonės, jų tuometėje laikinojoje sostinėje buvo iš tiesų daug), o eilinis miesto gyventojas – kaip jis atrodė, kuo gyveno, kaip rengėsi. Tai pedagogė M. Šokelytė-Valeikienė, fotografas K. Dudėnas su žmona, grožio salonų savininkai broliai Muraliai, Vailokaičių, Kazlauskų šeimos ir kt.

XX a. 3-4 dešimtmečio fotografijose galima matyti, kuo lietuvių apranga buvo panaši ir kuo skyrėsi nuo pasaulio mados. Skirtumų yra mažai, nes mūsų krašto žmonės orientavosi, kuo gyvena Europa, ir ja sekė. Kaunas tuo metu buvo vadinamas Mažuoju Paryžiumi (žinoma, ne tik dėl miestiečių aprangos, nors buvo kalbama, esą Kauno ponios išrankesnės negu Prancūzijoje.), klestėjo grožio pramonė, buvo organizuojami siuvimo kursai tiek pradedantiesiems, tiek profesionalams, miestietės naudojosi užsienietiškais mados žurnalais, taip pat ėjo ir lietuviški žurnalai su mados patarimais.

Tarpukario Lietuvoje moteriškojo grožio samprata stipriai keitėsi net du kartus. Trečiajame dešimtmetyje moterys atsikratė puritoniškumo, reikalaujančio aklinai slėpti kūną. Sukuriamas stačiakampio siluetas: trumpas sijonas, vos dengiantis kelius, liemens linija akcentuojama ties klubais, ilgas kaklas ir maža galvutė, madinga trumpų tamsių plaukų šukuosena. Svarbia kostiumo detale tapo maža katiliuko formos kepuraitė.

Ketvirtajame dešimtmetyje atgimė moteriškumas, švelnumas. Moterys vėl tampa gundančios ir paslaptingos. „Iš neseniai taip madno pusiau berniuko moteris pasikeitė į žavingą, silpną angelą su lokanais ant galvos. Jau nematyti tų išmargintų, nuskustų kaklų, dabar iš po skrybėlės matyti ar mažytis mazgelis, ar ligi ausų siekiantis valiukas, o priešaky lokanai ir prie skruostų lokanai, o užpakaly, pakaušyje mažytė skrybėlaitė iš blizgančio šiauduko su mažu gėlyčių ar lapelių vainikėliu ir aplink banguojantis vualius…“ (1937 m. „Moteris ir pasaulis“, 1937 m. Nr. 2, šaltinis – www.epaveldas.lt).

Talija grįžta į natūralią vietą, liemuo suveržiamas, sijono ilgis žemiau kelių ar visai ilgas. Labai saikingai pailgėja moterų plaukai, bet ilgi tebėra nemadingi. Madingi buvo šviesūs ir garbanoti plaukai. Itin madingos tapo skrybėlės: įvairiausio dydžio, plokščios kaip blynai ir nedidelės, kurios vos laikėsi ant viršugalvio. „Skrybėlaičių įvairumas šiemet nepaprastas: plokščios apskritai ir pailgos, panašios į jūrininkų kepuraites, mažytės, visos iš gėlyčių, vienos uždengia kaktą ir akį, mesdamos šešėlį ant skruostų, tik lūpas palikdamos laisvas, kitos vėl toli nubėgo nuo kaktos, atidengdamos net plaukų dalį. Visos skrybėlaitės daugiausia papuoštos vainikėliais, gėlytėmis, rožytėmis, žibuoklėmis…“ („Moteris ir pasaulis“, 1937 m., Nr.2, šaltinis – www.epaveldas.lt).

Ketvirtajame dešimtmetyje atsirado daug grožio salonų, moterys garbanojosi karštais garais su kelis kilogramus sveriančiais švininiais “bigudi”, darėsi manikiūrą. Grožis tapo savotiška prievole ir preke. Moterys labai norėjo būti gražios, o besikurianti grožio industrija palaikė tokį siekį.

Vyrų mada, lyginant su moterų, buvo stebėtinai konservatyvi. Tarpukaryje iš esmės kito tik vyriško kostiumo detalės. Miesto vyras visuomet buvo apsirūpinęs lazdele, tai buvo privaloma kostiumo detalė. Lazdelė simbolizavo lietsargį, mat vyrų madoje buvo jaučiama stipri Londono įtaka. Prestižine apranga tapo karinė uniforma. Pokylių sezono metu dėvėti frakai ir smokingai. Vakarinės vyriškos aprangos akcentai turėjo būti cilindras (nors buvo mėgėjų šį etiketą pažeisti ir vietoje cilindro nešioti katiliuką) ir baltos pirštinės. Baltų pirštinių reikėdavo einant į pokylį, kuriame bus šokama, nes prakaituota ranka prisiliesti prie damos nugaros nevalia.