Toliau pristatome retas 1947–1954 m. nuotraukas iš Kauno miesto savivaldybės Miesto planavimo ir architektūros skyriuje išsaugoto albumo. Susipažinkime su jose įamžinta geležinkelio stoties statybos istorija.

Besitraukianti vokiečių kariuomenė 1944 m. liepos 31 d. išsprogdino XIX amžiuje statytą Kauno geležinkelio stotį, geležinkelio tunelį ir kitus strateginius objektus mieste. Po metų, 1945 m. vasarą, ELTA pranešė, kad parengtas naujos geležinkelio stoties generalinis projektas, kurio autorius – Leningrado architektas Piotras Ašastinas.

Naują stotį numatyta apie 20 metrų atitraukti nuo buvusių pamatų arčiau gatvės. Planuota, kad pastato fasadas bus papuoštas „kolonomis, statulomis ir dideliu Lietuvos TSR herbu, o sienos padengtos šviesiai pilku granitu“. Pastato viduje numatyta įrengti ne tik vestibiulį, dvi keleivių sales (vieną priemiesčių keleiviams), restoraną, motinų ir vaikų kambarį 25 vaikams, bet ir 20–30 lovų viešbutį. Prie įėjimo į salę turėjo stovėti V. Lenino ir J. Stalino statulos, salės sienos turėjo būti išklotos marmuru ir papuoštos gipsiniais bareljefais, o lubos – išdailintos piešiniais. Perone taip pat planuota pastatyti statulų ir įrengti gėlių lysves („Tarybų Lietuva“, 1945 06 20).

Tuo metu buvo ardomi ankstesnės stoties griuvėsiai, tai „darbo sekmadieniais“ darydavo miesto įmonių darbininkai. Tikrieji statybos darbai prasidėjo tik 1949 metų pavasarį, pritaikant tais metais Leningrado institute „Sojuztransprojekt“ parengtą tipinį projektą. Tempai valdžios akivaizdžiai netenkino, nes spalio mėnesį pasirodė peikiantis vietos LKP(b) komiteto miesto ūkio vedėjo straipsnis. Jame reikštas nepasitenkinimas, kad statybos vyksta be atsakingos statybinės organizacijos, trūksta brėžinių, nevykdomi planai, darbai palikti savieigai, tėra vos du betono maišytuvai, tačiau nei pastolių, nei tiltelių („Tarybų Lietuva“, 1949 10 08).

Tokia statybos eiga fiksuota ir istoriniuose vaizduose. 1950 metų nuotraukose matome jau sumūrytas, nors dar be apdailos detalių pastato sienas ir virš pagrindinio fasado iškeltą vėliavą. Dar metus užsitęsė interjero ir aplinkos tvarkymo darbai. 1951 m. pabaigoje spaudoje pranešama, kad rūmuose darbuojasi Kauno skulptoriai, kurie, gamindami ornamentus, bareljefus, rozetes, suteikia „jiems gražias, įvairias formas, panaudodami tautinius lietuvių motyvus“ („Kauno tiesa“, 1951 12 23).

Iškilminga atidarymo akimirka atėjo 1952 m. kovo 22 dieną. Ceremonijos metu buvo pasakytos „trumpos, bet reikšmingos oratorių kalbos“, prieš trejus metus spaudoje kritikuotas statybos darbų vykdytojas Chochlovas įteikė miesto vykdomojo komiteto pirmininkui didelį dekoratyvinį raktą, paskui buvo perkirptas raudonas kaspinas, nutiestas prieš paradinį įėjimą. Virš rūmų plevėsavo raudona vėliava. Ant fasado kabėjo didžiulė drobė, apie kurią pagrindinis vietos LKP(b) „organas“ džiūgaudamas rašė: „Išmintingas vadas, rūpestingas tėvas, – taip, tai jis, draugas Stalinas, mielas kiekvienam čia atėjusiam. Drauge su mumis jis džiaugiasi ir švenčia…“ („Kauno tiesa“, 1952 03 23)

Vis dėlto Stalino portretas pastate neužsibuvo, kaip ir virš centrinės dalies fasado pastatyta K. Bogdano skulptūra „Pramonė ir žemės ūkis“ (nuimta 1975 m.). Kaip konstatuoja architektas Vaidas Petrulis, „galutiniame stoties projekte socialistinio realizmo formos tapo nuosaikesnės, „dekoro programa gana paprasta, lipdiniuose bemaž nenaudota laikotarpiui būdinga politinė simbolika (vyrauja augalinių motyvų ornamentų dekoras), kolonos supaprastintos, stačiakampės“ (autc.lt). 2005–2008 m. geležinkelio stotis buvo renovuota.

Kauno miesto muziejaus Kauno istorijos skyriaus muziejininkas Rokas Sinkevičius