Kovo 30 d. Kauno miesto muziejaus Pilies skyriuje atveriama Audronės Unikauskienės tapybos darbų paroda „Nematomos gatvės“. Parodos autorė Audronė Unikauskienė (g. 1969 m. Kaune) – tapytoja ir pedagogė. 1995 m. baigė Vilniaus dailės akademiją, pradėjo dirbti Kauno Kovo 11-osios gimnazijoje dailės mokytoja, kur dirba iki šiol. Gimnazijoje vadovauja Dailės studijai, taip pat rengia mokinių parodas ir konkursus, iš kurių garsiausias – tęstinis tarptautinis dailės ir lituanistų konkursas, dedikuotas Kovo 11-ajai (kuruoja konkurso dailės sritį).

Šalia kasdienio darbo gimnazijoje Audronė užsiima menine kūrybine veikla, yra Lietuvos dailininkų sąjungos narė. Intensyviau grupinėse parodose, pleneruose ar meno konkursuose pradėjo dalyvauti prieš keliolika metų (nuo 2003 m.), yra surengusi ir penkias personalines tapybos parodas. 2019 m. parodoje-konkurse „Kauno peizažas“ (Kauno valstybinė filharmonija) pelnė Kauno m. savivaldybės prizą.

Audronės Unikauskienės mintys apie parodą:

Parodos pavadinimas „Nematomos gatvės“ turėtų pasufleruoti apie kiekvieno mūsų santykį su realiu ir įsivaizduojamu miestu. Man rūpėjo miesto laiko ženklai, vis nauji atradimai išvaikščiotose gatvėse arba taip ir neatrastose, tik nujaučiamose, arba vis pasikartojantys kasdienybės efektai, kurie susilieja su miesto ritmu. Tai ženklas apie persikėlimą iš realiai egzistuojančio vaizdo į išgalvotą, perkurtą motyvą, suteikiant jam naują prasmę. Iš ir link, tarp kurių išsidėsto mano kasdienybė.

Pagrindinė tapybos kūrinių tema – miesto suvokimo, atpažinimo, praeities ir dabarties sąsajos, kur gatvių sinchroniją suardo, pažeidžia nuolat kintanti spalvų, formų ir linijų diachronija. Į tai įsilieja ir gana formalistiniai dalykai – gelmė ir paviršius, – dvi prasminės šio darbų ciklo tendencijos. Tai būties ir laiko metaforos, kurios pratęsia ir papildo viena kitą.

Fragmentai ir detalės, padedantys sukurti vietos charakteristiką, taip pat gali ją ir pakeisti, padaryti neatpažįstamą, keistą ir tolimą. Kaip ir vaizdavimo būdas – nuo apibendrinto, dar turinčio realistinių detalių, iki abstrakčių kompozicijų. Kiekvienas motyvas, kaip atskiras ir savarankiškas, ir kaip pratęsimas kito – tarsi prisiminimas su ateities nuojauta.

Iki karantino Audronė mėgo keliauti po Italiją, Prancūziją – Pietų Europą (galbūt todėl tarp mokamų užsienio kalbų yra jos savarankiškai išmokta italų). Peržiūrėjus ankstesniąją kūrybą, nesunku užčiuopti bendrą giją – urbanistinių peizažų pomėgį. Tapytoja žavisi miesto vaizdu, ar tai būtų spalvingi Pietų Europos miestai, miesteliai, ar gimtojo Kauno paslaptingi kiemai ir ne visada judrios gatvės. Būtent pastaraisiais metais jai daugiausia teko klaidžioti po savo miestą. Tai padėjo savaip jį atrasti – atkreipti dėmesį į vandens prieigas prie miesto statinių.  Tapytojai tai suteikia daugiausia įtampų ir potyrių, kuriuos ji perkelia ant drobės. Tuose vaizduose atsiskleidžia ir šiek tiek praeities, t. y. istorijos, kurios pagrindinė alegorija – gatvė, suabstraktinta, nubėganti į tolį, ne visada aiškiai pamatoma, kaip ir mūsų visų migloti prisiminimai.

Menotyrininkė Kristina Budrytė-Genevičė

Paroda Kauno miesto muziejaus Pilies skyriuje (Pilies g. 17) veiks nuo kovo 30 iki balandžio 24 d.