„Dainuoti iš širdies ir dovanoti ją kitiems“ – toks buvo ilgamečio Kauno valstybinio muzikinio teatro solisto, pedagogo ir aktyvaus kultūros veikėjo Juozo Gedimino Šmito gyvenimo kredo. Per keturiasdešimt darbo teatre metų (1951–1991) solistas sukūrė net 96 vaidmenis. Kita G. Šmito gyvenimo dalis buvo skirta pedagoginei veiklai (1965–2006), jaunųjų solistų ugdymui.

Kauno miesto muziejaus M. ir K. Petrauskų skyriaus fonduose sukaupta ir saugoma keli šimtai eksponatų, susijusių su šio įstabaus dainininko kūrybiniu ir pedagoginiu palikimu.

Parodą parengė M. ir K. Petrauskų skyriaus muziejininkė Deimantė Kondrotaitė

G. Šmitas gimė 1927 m. sausio 1 d. Akmenynų kaime, Marijampolės apskrityje. Ten balsingą jaunuolį pastebėjo Kalvarijos vargonininkas P. Staniukynas ir pakvietė dainuoti bažnyčios chore. Kadangi iš prigimties turėjo skambų balsą, netrukus jam buvo patikėta atlikti ir solines partijas. Šio muzikos mokytojo skatinamas jaunasis dainininkas dalyvavo įvairiuose regioniniuose saviveiklinių dainininkų konkursuose-peržiūrose. Jų finalas vyko Kaune, kur G. Šmitas tapo nugalėtoju.

1938–1946 m. būsimasis solistas mokėsi Kalvarijos ir Marijampolės gimnazijose. Ten jį mokė Marijampolės gimnazijos muzikos mokytojas Juozas Kamaitis, aktyvus muzikas ir dainavimo meno propaguotojas. Prasidėjus karui, Šmitų šeima buvo priversta trauktis į Vokietiją, o kai po karo grižo į Lietuvą, G. Šmitui apie dainavimo studijas net minčių nekilo. Vis dėlto tėvai buvo nusprendę leisti sūnų mokytis, tad jis su draugu išvyko į Kauną.

G. Šmitas prisimena, kaip važiavo palydėti draugo ir ,,stoti mokytis kur nors“, o likimas taip susiklostė, kad draugas įstojo į Žemės ūkio akademiją, o G. Šmitas užsuko į pastatą J. Gruodžio gatvėje. Nors jokių operų arijų nemokėjo, bet padainavęs keletą liaudies dainų buvo priimtas į dainavimo specialybę J. Gruodžio konservatorijoje.

Vaikinas pateko į garsaus to meto operos solisto J. Babravičiaus klasę. Buvo 1946 m., sunkus pokario laikas, taigi gyvenimas nelepino. O ir pirmieji mokslo metai sekėsi sunkokai – juk būsimasis solistas į dainavimo specialybę įstojo neturėdamas tinkamo pasiruošimo, palyginti su kitais studentais. Tačiau Gediminas Šmitas atkakliai mokėsi ir po poros studijų metų jau galėjo dainuoti gana sudėtingą repertuarą.

1949 m. konservatoriją perkėlus į Vilnių, jis kartu su neseniai sukurta šeima taip pat išvažiavo studijuoti sostinėn. Vilniaus kraštas tuo metu buvo labai nualintas nepriteklių, tad mokslo sąlygos buvo dar sunkesnės nei Kaune. Taip pat reikėjo rūpintis naujagime dukra, o tėvai padėti negalėjo, nes buvo ištremti į Sibirą. Laimei, kartais padėdavo vokalo dėstytojas J. Babravičius: kad kojos nešaltų, atnešdavo šiltas kojines, kad solistas turėtų daugiau energijos, pavaišindavo cukraus gabalėliu. Žmonai Marijonai Žilionytei-Šmitienei pradėjus dirbti Filharmonijos chore, gyvenimo sąlygos pagerėjo.

1951 m. jauna šeima sėkmingai baigė mokslus ir buvo paskirta dirbti Kauno muzikiniame teatre. Debiutuoti solistui teko nepažįstamo žanro kūrinyje – operetėje, nes tuo metu operos teatre dar nebuvo statomos. Pirmąjį vaidmenį jis greitai parengė Nazonės K. Miliokerio operetėje „Gasparonė“. Toliau buvo dar keletas smulkesnių vaidmenų.

Jaunam solistui reikėjo kažkaip įsitvirtinti teatre. Todėl jis su režisieriumi R. Andrejevu pradėjo rūpintis, kad Kauno teatre būtų leista statyti operas. 1951 m. jiedu nuvyko į Vilnių pas tuometį kultūros ministrą Juozą Banaitį. Leidimas buvo gautas, nuspręsta statyti ,,Rigoletą“, o pagrindinis vaidmuo buvo patikėtas G. Šmitui.

Rigoleto partija Dž. Verdžio operoje „Rigoletas“ G. Šmitui tapo didžiausiu išbandymu. Toks krūvis dar nepatyrusiam dainininkui galėjo būti pražūtingas. Tačiau jaunasis solistas kuo puikiausiai įveikė kupiną dramatizmo, sudėtinga vokalo partija pasižymintį vaidmenį. Rigoletas tapo reprezentaciniu G. Šmito vaidmeniu, lydėjusiu jį ilgą laiką – 25 sezonus. Teatrologė D. Klimauskaitė, vertindama jau brandaus solisto atliekamą Rigoleto partiją, rašė: ,,Puikus vokalas, meistriška frazuotė, tikslus garso filiravimas, didelis muzikalumas – priemonės, išreiškiančios vidinę herojaus būseną. Solisto dainavime yra Verdžio operai būdingas patosas, ryškūs, dramatiški kontrastai, teikiantys Rigoleto vaidmeniui tikro tragizmo“.

(Klimauskaitė, Daina. „Žvilgsnis į solisto „laboratoriją“// Kauno tiesa, 1977 m. sausio 16 d.)

Dar du reikšmingi vaidmenys solisto karjeroje buvo Žermonas Dž. Verdžio operoje „Traviata“ ir Figaro Dž. Rosinio operoje „Sevilijos kirpėjas“. Figaro G. Šmitas dainavo net 26 sezonus.

Žermono vaidmuo priskirtinas prie įsimintiniausių G. Šmito darbų, jį solistas vaidino net 33 sezonus. Muzikologas V. Mažeika rašė: „Girdint muzikalų sodrų, laisvą ir precizišką vokalinį šios partijos atlikimą, matant santūrią ir tikslingą vaidybą, galima buvo tvirtinti, kad G. Šmitas tapo vienu geriausių Žermono vaidmens kūrėjų lietuvių muzikiniame teatre.“

(Vytautas, Mažeika. „Neblėstantis kūrybingumas“ // Vakarinės naujienos, 1987 m. sausio 21 d.)

Kiti solisto itin vertinami vaidmenys operų spektakliuose buvo Ebn Chakija (P. Čaikovskio „Jolanta“), Medžiotojas (A. Dvoržako „Undinė“), Valentinas (Š. Guno „Faustas“), Bokanegra ir Paolas (Dž. Verdžio ,,Simonas Bokanegra“), Zurga (Ž. Bizė „Perlų žvejai“), Anicokas (V. Baumilo „Paskenduolė“), Marselis (Dž. Pučinio „Bohema“), Šarplesas (Dž. Pučinio „Čio-Čio san“) ir kt. Maestro Kauno muzikinio teatro scenoje sukūrė 38 operinius vaidmenis.

G. Šmitas reiškėsi kaip daugiaplanis atlikėjas. Operetėse bei miuzikluose sukūrė net 58 vaidmenis. Mėgstamiausi paties solisto vaidmenys buvo Stepanas (A. Kovnerio „Akulina“), Gricianas (B. Aleksandrovo „Vestuvės Malinovkoje“), Jozefas (J. Štrauso „Vienos kraujas“), Janko (F. Farkašo „Erelio plunksnos“), Don Ponponijo (F. Zuppe „Dona Žuanita“), Anundis (A. Bražinsko „Pagramančio šnekučiai“) ir kt.

Norėtųsi pacituoti maestro žodžius, kuriais vadovaudamasis jis kūrė savo vaidmenis: ,,Norint sukurti gyvą ir veikiantį personažą iškyla intelekto, erudicijos, intuicijos, emocionalumo, o ne tik gražaus balso svarba ir poreikis. Muzika, dainavimas – tai nematomybės kalba, kuri staiga įgyja formą, o tada jos garsų negalima atitraukti nuo prasmės.“

(Laidos „Muzikos muziejus: Gediminas Šmitas“ įrašas, laidą veda muzikologė Jūratė Katinaitė. PMMGEK-14189.)

J. Babravičiaus suformuoti geri vokaliniai pagrindai, išsiugdytas sceninės plastikos lengvumas pravertė ruošiant vaidmenis operetėse ir miuzikluose. Interviu su V. Mažeika pats dainininkas sakė: „Dalyvaudamas operečių pastatymuose aš tam tikru požiūriu palengvinu savo egzistenciją operoje. Juk operetė, skatindama fizinį laisvumą, atlikimo grakštumą, greitesnę ir staigesnę reakciją, padeda operos dainininkui greičiau atsikratyti įvairių štampų, žadina jo kūrybinę vaizduotę, sceninio bendravimo betarpiškumą“.

(Mažeika, Vytautas. „Neblėstantis kūrybingumas“ // Vakarinės naujienos, 1987 m. sausio 21 d.)

Per keturiasdešimt darbo teatre sezonų (1951–1991) G. Šmitas sukūrė net 96 vaidmenis. Dažnai spektakliuose jam tekdavo dainuoti kartu su žmona M. Žilionyte.

Tai buvo vertinga patirtis – vaidmenų ruošimas nesibaigdavo repeticijomis. Savo darbus jie aptardavo ir šeimoje: kritikuodavo, analizuodavo. Interviu su muzikologe A. Ramanauskiene solistas sakė: „Marija buvo pati dėmesingiausia mano vaidmenų žiūrovė ir reikliausia kritikė. Ji žinojo kiekvieną kuriamo personažo detalę, jos pastabos buvo taiklios ir profesionalios. Marija mano vaidmenis praturtindavo vitališkumu ir laisvumu, kažin kokiu moteriško žavesio būdu įkvėpdavo jiems gyvybės“.

(Ramanauskienė, Alina. „Brangiausia – artisto ir publikos jungtis“ // Kauno diena, 1996 m. gruodžio 31 d.)

Šalia gausybės parengtų vaidmenų solistas aktyviai dalyvavo ir visuomeninėje veikloje. 1951–1991 m. G. Šmitas buvo Kauno muzikinio teatro meno tarybos narys, 1988–1989 m. – Kauno muzikinio teatro režisūrinės vadybos pirmininkas, Kauno menininkų namų meno tarybos narys, Lietuvos teatro sąjungos vietos skyriaus pirmininkas, dalyvavo įvairių konkursų vertinimo komisijose bei joms pirmininkavo, paruošė pluoštą pranešimų muzikine tematika.

Prie visos šios veiklos prisidėjo įvairiausi koncertai, gastrolės Maskvoje, Leningrade (dabar Sankt Peterburgas), Taline, Nordhauzene (Vokietija), Japonijoje ir kitur.

G. Šmito muzikinė veikla įvertinta gausybe padėkos raštų bei apdovanojimų. 1966 m. jam suteiktas Nusipelniusio artisto garbės vardas, 1987 m. – Liaudies artisto garbės vardas, 2002 m. įteiktas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino V laipsnio ordinas.

Nemažai laiko G. Šmitas skyrė pedagoginei veiklai, jaunųjų solistų ugdymui. 1965–1992 m. solistas dirbo Kauno J. Gruodžio konservatorijoje dėstytoju. Ilgą laiką buvo dainavimo skyriaus vedėjas. 1989–2006 m. dėstė Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Kauno fakultete, 1990–2000 m. buvo LMTA KF dainavimo katedros vedėjas. 1992 m. jam suteiktas pedagoginis docento vardas.

Pedagoginis darbas padėjo solistui lengviau išgyventi atsisveikinimą su teatro scena. Ten įgytą vertingą patirtį G. Šmitas perdavė savo studentams: Artūrui Kozlovskiui, Grigorijui Darandovui, Oktavijui Skučui, Genovaitei Bigenytei, Sauliui Burneikiui, Kęstučiui Marčiulioniui, Kęstučiui Urbonui, Antanui Kulakauskui, Aurimui Raulinavičiui, Kęstučiui Jakštui, Vaidui Vyšniauskui ir daugeliui kitų.

Skaityti daugiau

„Dainuodamas turi ne tik intonuoti atskiras natas. Dainuodamas tu pasakoji. Pasakoji klausytojui istoriją, kompozitoriaus užšifruotą natose. Ir klausytojas turi tavim patikėti“, – buvęs Gedimino Šmito studentas Giedrius Prunskus prisimena, kad šiuos žodžius girdėjo kiekvienas maestro mokinys.

(Prunskus, Giedrius. „Gyvenimas paskirtas dainavimui“ // Muzikos barai, 2006, Nr. 11–12)

Per ilgą dėstytojavimo laiką jis sukūrė savą dainavimo dėstymo metodiką, pagrįstą aktyviu dinamišku vokalizavimu ir psichologiniu motyvavimu. Be dainavimo, maestro dėstė teorines disciplinas, surinko daugybę medžiagos apie dainavimo dėstymo metodiką bei istoriją.