Komiškų vaidmenų karalienė – Zuzana Masiulevičiūtė

Operos solistė Zuzana Masiulevičiūtė per savo karjerą Kauno valstybiniame muzikiniame teatre 1949–1981 m. sukūrė apie 90 charakteringų vaidmenų. Dėl savo polinkio personažą perteikti ryškiomis spalvomis, akcentuojant išskirtinius, dažniausiai komiškus jo bruožus dainininkė buvo tituluojama komiškų vaidmenų karaliene.

Kauno miesto muziejaus M. ir K. Petrauskų skyriaus fonduose yra sukaupta ir saugoma  apie 500 eksponatų, susijusių su šios operos solistės kūrybiniu palikimu teatro scenoje.

Parodą parengė Kauno miesto muziejaus M. ir K. Petrauskų skyriaus muziejininkė Deimantė Kondrotaitė

Karalienė Klementina – Z. Masiulevičiūtė Ž. Ofenbacho komiškoje operoje „Mėlynbarzdis“. Autorius nežinomas. Kaunas, 1964 m. Kauno miesto muziejus. PMMGEK-9301

Kelias į didžiąją sceną

Zuzana Masiulevičiūtė gimė 1921 m.  lapkričio 14 d.  Kalvarijoje.  Pirmoji jos dainavimo mokytoja buvo mama. Ji turėjo labai gražų balsą, be jos neapsieidavo nei krikštynos, nei vestuvės, nei laidotuvės. Duktė, kaip ir mama, labai mėgo dainuoti, vaidinti saviveiklos kolektyvuose. Mokykloje dalyvavo choruose, ansambliuose, o kai sukako keturiolika – pirmą kartą dainavo solo Kaune, Darbo rūmuose (dabar Kauno kultūros centras).

Z. Masiulevičiūtė su mama. Autorius nežinomas. Apie 1924 m. Kauno miesto muziejus. PMMPEK-17058/17

„Aš jau buvau žymi artistė. Alytaus darbo rūmuose dramos ratelyje buvau primadona. Dainavau bažnytiniame ir suaugusių jaunalietuvių choruose, stačiau baletą – surinkau mažiukes mergaites ir jas mokiau šokti. Iš popierių siuvome scenines sukneles“, – interviu metu prisiminimais dalijosi solistė. (Strackienė, Neonila. „… ir seną valsą grojo…“ // Kauno diena, 1996 m. liepos 13 d.). Tuo metu Zuzanai buvo 16 metų.

Z. Masiulevičiūtė su mažosiomis Alytaus kultūros namų baleto šokėjomis. Apie 1936 m. Autorius nežinomas. Kauno miesto muziejus. PMMPEK-17058/30

Tad nenuostabu, kad vėliau meginos kelias pasuko į Vilniaus muzikos mokyklą ir konservatoriją. 1949 m. Z. Masiulevičiūtė baigė Lietuvos valstybinę konservatoriją, vokalo dėstytojos P. Kaveckienės klasę. Ji su pasididžiavimu prisimena Boriso Dauguviečio žodžius, pasakytus po vieno egzamino: „Tai toks molis, iš kurio galima daug ką nulipdyti.“

(Klimauskaitė, Daina. „Rodos, tai buvo tik vakar“ // Kauno diena, 2001 m. gruodžio 8 d.)

Z. Masiulevičiūtė valstybinio dainavimo egzamino metu Lietuvos valstybinėje konservatorijoje. Autorius nežinomas. Vilnius, 1949 m. Kauno miesto muziejus. PMMGEK-14547/3

32 kūrybinės veiklos metai

1942 m. gruodžio 31 d. Z. Masiulevičiūtė debiutavo Kauno valstybiniame muzikiniame teatre, atlikdama Žermenos vaidmenį R. Planketo komiškoje operoje „Kornevilio varpai“.

Žermena – Z. Masiulevičiūtė ir Henrikas de Kornevilis – V. Rimkevičius R. Planketo komiškoje operoje „Kornevilio varpai“. Autorius nežinomas. Kaunas, 1949 m. Kauno miesto muziejus. PMMGEK-14180/2

Vėliau sekė lyrinio herojinio plano vaidmenys. Solistė pasakojo: „Dainavau Silvą, Maricą, ir turėjau didelį pasisekimą. Tik išeinu į sceną, o žiūrovai ir ploja. Pagalvodavau – jie suklydo, mano, kad čia Jadvyga Steckaitė. Bet ne, pasirodo, jie ploja man.“

(Strackienė, Neonila. „… ir seną valsą grojo…“ // Kauno diena, 1996 m. liepos 13d.)

Marica – Z. Masiulevičiūtė I. Kalmano operetėje „Marica“. Autorius nežinomas. Kaunas, 1950 m. Kauno miesto muziejus. PMMGEK-14180/14

Pirmą kartą Z. Masiulevičiūtės kūrybinis braižas ryškiai atsiskleidė 1950 m. J. Miliutino operetėje „Trembita“, kur ji sukūrė Parasią Nikanorovną. Po šio vaidmens jai tarsi prilipo komiškų, charakterinių ir vadinamųjų „neigiamų“ personažų amplua. Prasidėjo solistės kūrybinis bendradarbiavimas su komiškojo žanro meistrais Leonu Stanevičiumi ir Kaziu Mikalausku.

Parasia – Z. Masiulevičiūtė ir Filimonas – L. Stanevičius J. Miliutino operetėje „Trembita“. Autorius nežinomas. Kaunas, 1950 m. Kauno miesto muziejus. PMMGEK-14181/7

Iš pradžių solistė net priešinosi, jog būdama jauna ir graži aktorė turės vaidinti senas ir blogas personas. „Aš norėjau būti gražuole scenoje. Važiavau netgi į ministeriją skųstis, kodėl man skiria tik charakterinius vaidmenis. Atsimenu, Šiauliuose Vytautas Rimkevičius sukvietė kolektyvą ir mane prie visų išbarė. Jis pasakė, kad herojinio plano aktorės greitai sensta, kad jų bus daug ir vis naujų, o aš ir vyresnio amžiaus sulaukusi galėsiu dirbti ir dirbti teatre“, – prisiminimais dalijosi  Z. Masiulevičiūtė.

(Strackienė, Neonila. „… ir seną valsą grojo…“ // Kauno diena, 1996 m. liepos 13 d.)

Kabareto dainininkė Andžela – Z. Masiulevičiūtė J. Miliutino operetėje „Čianitos pabučiavimas“. Autorius nežinomas. Kaunas, 1961 m. Kauno miesto muziejus. PMMGEK 14181/44

Taip ir buvo: solistė teatre išdirbo 32 metus, sukūrė apie 90 nepaprastai išraiškingų ir spalvingų vaidmenų. Didele sėkme reikia laikyti Magdalinos Jerofejevnos vaidmenį tarybinio kompozitoriaus D. Kabalevskio operetėje „Pavasaris dainuoja“. Ryškus grimas, atsargūs, pasalūniški judesiai, pataikūniškos intonacijos, kai norima įsiteikti, arba grubumas, kai pavojus negresia, buvo saviti šio personažo bruožai. O viską vainikuodavo satyrinis duetas apie protekciją: „Savi labai gerai ir sanatorijoj, ir klinikoj, ir netgi krematorijuj.“

(Tamulaitis, Albinas. Ryškūs, gyvi paveikslai // Teatras, 1973 m.  Nr. 3, p. 34)

Magdalina Jerofejevna – Z. Masiulevičiūtė ir Lolita Lepioškina – E. Gedikaitė (kairėje) D. Kabalevskio operetėje „Pavasaris dainuoja“. Autorius nežinomas. Kaunas, 1958 m. Kauno miesto muziejus. PMMGEK 14181/17

„Neilon, perlon, kapron – dabar visų geriausia medžiaga“, – dainavo laikinų madų besivaikanti spekuliantė Leokadija B. Gorbulskio operetėje „Meilė ir skarda“. Šis personažas buvo pripažintas pačiu įdomiausiu to meto Lietuvos teatro scenoje. Solistės vaidyba buvo tokia įtikinanti, jog atrodė, kad „ji su savo nailonais ir perlonais į sceną atėjo tiesiog iš turgaus ar tarpuvartės“, – rašė Julija Latakienė.

(Latakienė, Julija. „Jos draugė – šypsena“ // Kalba Vilnius, 1971 m. gruodžio 25 d.)

Leokadija – Z. Masiulevičiūtė B. Gorbulskio operetėje „Meilė ir skarda“. Autorius nežinomas. Kaunas, 1960 m. Kauno miesto muziejus. PMMGEK 9190

Vienas geriausių Z. Masiulevičiūtės vėlyvųjų vaidmenų teatro scenoje yra Laumė ragana V. Ganelino spektaklyje vaikams „Mergytė ieško pasakos“. Gerai supratusi Vlados Mikštaitės režisūrinį sumanymą, solistė sukūrė gyvenimišką ir labai juokingą pasakiško veikėjo portretą. Ji niurzga, tinginė, apsileidėlė, tačiau nėra bloga, greičiau netinkamai išauklėta ir kvailoka.

(Tamulaitis, Albinas. „Pagrindinis motyvas – optimizmas“ // Kauno tiesa, 1975 m. birželio 1 d.)

Laumė – Z. Masiulevičiūtė ir Šešėlis – A. Jacunskas B. Gorbulskio muzikinėje pasakoje „Tegul mergytė šypsosi“. Autorius nežinomas. Kaunas, 1973 m. Kauno miesto muziejus. PMMGEK 14181/66

„Dauguma mano vaidintų personažų yra neigiami. Tačiau jie nėra blogi iš prigimties. Tai atsiranda gyvenimo kely susiduriant su aplinkybėm, nerandant išeities iš sunkių situacijų“, – teigė dainininkė. Todėl būtina paminėti, jog Z. Masiulevičiūtė niekad nevaidino schematiško blogio, blogio apskritai, bet visada stengėsi atskleisti jo kilmę. Visi jos sukurti personažai yra originalūs ir saviti, o jų komizmas kyla iš nuoširdaus naivumo ir nesugebėjimo suvokti painesnių situacijų.

(Tamulaitis, Albinas. „Ryškūs, gyvi paveikslai“ // Teatras, 1973 m.  Nr. 3, p. 34)

Savadautoja Celestina – Z. Masiulevičiūtė B. Gorbulskio operetėje „Don Žuanas arba meilė geometrijai“. Autorius nežinomas. Kaunas, 1969 m. Kauno miesto muziejus. PMMGEK 14181/68

Solistė nemažai koncertavo Lietuvoje ir TSRS. Talkino radijuje, įdainavo pirmuosius Kauno muzikiniame teatre statytų operečių įrašus.

Kauno valstybinio muzikinio teatro gastrolės Taline. Iš kairės pirma stovi Z. Masiulevičiūtė. Autorius nežinomas. 1961 m. Kauno miesto muziejus. PMMPEK 17057/93

Žiūrovams ypač patiko Zuzanos ir K. Mikalausko duetas iš operetės „Vestuvės Malinovkoje“, kai „Jaška Gapusią mokydavo šokti fokstrotą, o kai su L. Stanevičium dainuodavom apie praėjusią jaunystę, žiūrovai ieškodavo nosinaičių“.

(Klimauskaitė, Daina. „Rodos, tai buvo tik vakar“ // Kauno diena, 2001 m. gruodžio 8 d.)

Trindičicha – Z. Masiulevičiūtė B. Aleksandrovo muzikinėje komedijoje „Vestuvės Malinovkoje“. Autorius nežinomas. Kaunas, 1960 m. Kauno miesto muziejus. PMMGEK 14181/1

Vieno interviu metu solistė juokavo: „Pakeliauta nemaža. Ir tiesiogine, ir perkeltine prasme. Su Stanevičium buvom italais („Sekmadienis Romoje“), prancūzais („Tabokinis kapitonas“), moldovais („Trembita“), su Mikalausku – austrais („Grafas Liuksemburgas), azerbaidžaniečiais („Mano kaimynas Romeo“), latviais („Gintaro kranto vaikinai“).“

Scena iš G. Kramerio operetės „Sekmadienis Romoje“. Iš kairės: Augusta – Z. Masiulevičiūtė, Annibale – L. Stanevičius, Džovanna – F. Viržonytė. Autorius nežinomas. Kaunas, 1966 m. Kauno miesto muziejus. PMMGEK 14181/53

1976–1981 metais Z. Masiulevičiūtė dirbo režisieriaus asistente Kauno valstybiniame muzikiniame teatre: dalyvavo statant B. Briteno spektaklį vaikams „Statykime operą“, A. Bražinsko miuziklą „Pagramančio šnekučiai“, A. Kolkerio muzikinę komediją „Triufaldinas“, R. Frimlio operetę „Rozmari“ ir kt.

Svočia – Z. Masiulevičiūtė A. Bražinsko miuzikle „Pagramančio šnekučiai“. Autorius nežinomas. Kaunas, 1976 m. Kauno miesto muziejus. PMMGEK 14181/101

Debiutas kine

Solistė yra vaidinusi ir kine. 1957 m. ji atliko Pampikienės vaidmenį režisieriaus V. Mikalausko meniniame filme „Žydrasis horizontas“, kuris buvo pastatytas Lietuvos kino studijoje. Po filmo ekranizacijos J. Baltušis rašė: „Vaidyba tokia betarpiška, šilta ir jautri, o laikymasis prieš objektyvą toks laisvas, jog jautiesi žiūrįs ne filmą, o stebįs realų gyvenimą.“

(Kaunaitė, I. „Gyvenimas, skirtas teatrui“ // Kauno tiesa, 1981 m. lapkričio 15 d.)

Pampikienė – Z. Masiulevičiūtė V. Mikalausko meniniame filme „Žydrasis horizontas“. Lietuvos kino studija. 1957 m. Kauno miesto muziejus. PMMGEK 14180/89

Amžininkų atsiminimai

B. Petravičiūtė savo prisiminimuose rašė, jog Z. Masiulevičiūtė buvo „ne tik solistė, bet ir puiki grimo meistrė, galėjusi net iš beždžionės padaryti M. Monro. Grimuodama ji aiškino, kodėl čia tepa tokią spalvą, kodėl reikalingas toks potėpis, kokie antakiai dera jaunai. Grimuodavo su pagaliukais.“

(Petravičiūtė, Bernarda. Neatplėšti laiškai: eilėraščiai ir prisiminimai. // Kaunas, 2012 m.)

Z. Masiulevičiūtė Palangoje. Fotoateljė „Palanga“. 1954 m. Kauno miesto muziejus. PMMPEK 17057/77

Dainininkas K. Mikalauskas straipsnyje rašė: „Pokario metais solistų kolektyvas buvo nedidukas – vos 17 žmonių, taigi teko dirbti be atokvėpio. Zuzana visada buvo aktyviausių gretose. Linksma, aštrialiežuvė ir sunkiomis sąlygomis sukurdavo smagią nuotaiką.“

(Mikalauskas, Kazys. „Dar svajonių kupina, vis graži aš ir gana…“ // Kultūros barai, 1981 m. Nr. 11)

Z. Masiulevičiūtės 60-ties metų jubiliejus Kauno valstybiniame muzikiniame teatre. Solistė vaidino Madam Kolombini J. Štrauso operetėje „Linksmasis karas“. Autorius nežinomas. 1979 m. Kauno miesto muziejus. PMMGEK 14180/88

Režisierė V. Mikštaitė pasakojo: „Mane žavėjo jos kūrybiškumas, neišsenkanti energija, laki fantazija, entuziazmas. Jos pasirodymas scenoje buvo kažkoks džiaugsmingas, trykštantis optimizmu, sukeliantis gyvą žiūrovų reakciją. Neprisimenu, kad būčiau mačiusi ją pavargusią, be nuotaikos, neprisimenu, kad Zuzana būtų atsisakiusi jai pavesto darbo, vaidmens ar koncerto.“

(Kaunaitė, I. „Gyvenimas, skirtas teatrui“ // Kauno tiesa, 1981 m. lapkričio 15 d.)

Paskutinis Z. Masiulevičiūtės vaidmuo – Serafina A. Kolkerio operetėje „Romanas vasarvietėje“. Autorius nežinomas. Kaunas, 1981 m. Kauno miesto muziejus. PMMGEK-14181/86

Zuzana Masiulevičiūtė mirė 2018 m. gruodžio 6 d. sulaukusi 97-erių metų.

Zuzana Masiulevičiūtė. J. Dagilio fotoateljė. Kaunas, apie 1950 m. Kauno miesto muziejus. PMMPEK-17057/5

Susijusios parodos

į viršų

Bendraukime