„Ai būdavo, būdavo iš mūsų šilelio / Didžiausio patogumo, gražaus ramumėlio!” – rašė lietuvių literatūros klasikas Antanas Baranauskas poemoje „Anykščių šilelis“ 1859 m.

Laikas, kai langu į pasaulį žmonėms būdavo vos 15 ar 32 cm įstrižainę turintis nešiojamas televizorius „Šilelis“ jau praeityje. Tačiau net ir dabar, praslinkus daugiau nei keturiems dešimtmečiams nuo pirmojo „Šilelio“ pagaminimo, šie televizoriai dėl savo dizaino gali atrodyti gana novatoriškai – ne tik juodos, bet ir baltos, geltonos, raudonos ar žalsvos spalvos. Skambų lietuvišką pavadinimą gavęs gaminys gimė vienoje stambiausių Kauno gamyklų – radijo gamykloje „Banga“. Tačiau ši gamykla žinoma ne tik dėl visų taip pamėgtų „Šilelių“.

Virtualioje parodoje pristatoma Kauno radijo gamyklos „Banga“ istorija, gamykloje gimusi produkcija, o taip pat aptariamas gamyklos kaip savarankaus organizmo mieste fenomenas, jo integravimo(-si) į bendrą miesto infrastruktūrą aspektas bei gamyklos darbuotojų visuomeninis kultūrinis ir sportinis gyvenimas.

Ši gamykla, iš pradžių vadinta Kauno radijo fabriku, buvo įkurta dabartinėje Kristaus Prisikėlimo bažnyčioje (Žemaičių gatvė Nr. 31), remiantis 1952 m. vasario 8 d. Sovietų Sąjungos Komunistų partijos generalinio sekretoriaus Josifo Stalino potvarkiu. Dar 1953 metais Kauno miesto Žaliakalnio rajone, laikinai Baldų kombinato naudojamame sandėlio pastate, buvo pradėti rekonstrukcijos darbai ir įrengta bazė būsimai gamyklai. Kiek vėliau, 1956–1959 metais, šalia jo buvo pastatyti nauji, keturių aukštų gamybiniai ir administraciniai korpusai Savanorių (tuo metu – Raudonosios Armijos) prospekto Nr. 64 ir Astronomijos gatvės kvartale.

Oficiali Kauno radijo gamyklos gimimo data laikoma 1956 m. birželio 19 diena. Tai diena, kai gamyklos planavimo skyriuje buvo užregistruota pirmoji produkcija – penkių kanalų televizijos kanalų perjungiklis. Tuo metu gamykloje dirbo 400 žmonių.

Kauno radijo gamyklos veiklos pradžioje (1955 m. pab. – 1956 m. pr.) dirbo tik trys cechai (instrumentinis, štampavimo ir surinkimo), keletas laboratorijų bei konstruktorių biuras. Vėliau jų skaičius išaugo iki dvidešimt šešių. Cechuose vykę procesai apėmė visus gamybos etapus – nuo įrankių, reikalingų gamybai, paruošimo iki galutinio rezultato – radiolos, magnetolos ar televizoriaus surinkimo.

Kasmet didėjant išleidžiamos produkcijos kiekiui, gamykla nebeišsiteko turimose patalpose. Tad 1965 m. buvo pradėti Radijo gamyklos filialo statybos darbai Draugystės gatvėje, netoli Dirbtinio pluošto gamyklos. Čia pat įsikūrė 11 aukštų administracijos pastatas, kauniečių neretai vadinamas „pentagonu“. Naujos gamyklos patalpos triskart viršijo Žaliakalnyje įsikūrusiųjų plotą, o joje dirbusiųjų skaičius siekė 10 tūkstančių. Dar apie du tūkstančius žmonių dirbo senosiose gamyklos patalpose Žaliakalnyje ir apie šešis tūkstančius – gamyklos filiale Šiauliuose.

1980 m. Kauno radijo gamyklai buvo suteiktas „Bangos“ vardas (nuo 1990 m. Lietuvos televizijos technikos gamybinis susivienijimas „Banga“). 1993 m. rugpjūtį įmonė privatizuota; jos akcijų įsigijo koncernui „EBSW“ priklausančios investicinės akcinės bendrovės. Žlugus televizorių gamykloms Rusijoje ir Baltarusijoje, „Banga“ prarado rinką televizorių komponentams, tuo pat metu nutrūko užsakymai iš Rusijos karinės pramonės. 1995 m. balandžio 25 d. „Bangai“ buvo paskelbtas bankrotas.

Iki XX a. 8-ojo dešimtmečio pradžios pagrindinė gamyklos produkcija buvo įvairūs radijo komponentai, metrinio ir decimetrinio diapazonų kanalų ir visabangių televizinių kanalų selektoriai. 1958 metais nuo gamyklos konvejerio nuriedėjo pirmoji lietuviška radiola „Daina“. Dar vėliau pasaulį išvydo jos modernesnės „sesės“ – magnetolos „Neringa“ (1959 m.), „Vaiva“ (1962 m.), „Minija“ (1963 m.), „Nida“ (1973 m., eksperimentinė versija). 1973-aisiais buvo pagamintas vienetinė radiola-magnetola „Lietuva“, kuri masinei gamybai nebuvo patvirtinta.

1970 m. gamyklos konstruktorių biuras pradėjo kurti mažagabaritinius nešiojamus nespalvoto vaizdo televizorius. Norint pabrėžti poilsį, išvykas ir gamtą, kur drauge galima pasiimti ir televizorių, buvo nuspręsta šį gaminį pavadinti „Šileliu“. Pirmasis toks televizorius („Šilelis-401 D“) buvo sukonstruotas 1973 metais. Vystantis spalvoto vaizdo televizijai, 1976 m. buvo pradėti konstruoti pirmieji šio tipo nešiojami televizoriai. Reikšmingiausią įvertinimą – net 2 aukso medalius – 1976 m. Zagrebo ir Leipcigo parodose pelnė pirmojo Šilelio 401D spalvota versija S-401D. 1977 m. pagamintas pirmasis Sovietų Sąjungoje unifikuotas nešiojamas spalvoto vaizdo televizorius „Šilelis S-401“ – visų tolesnių spalvotų televizorių bazinis modelis. Šio televizoriaus konstrukcijos pagrindu buvo sukurtas ir komentatoriams skirtas spalvoto vaizdo įrenginys, pelnęs didelį pripažinimą 1980 m. Maskvos olimpiadoje.

Gamyklos produkcija buvo siunčiama į 18 SSRS televizorių gamyklų ir eksportuojama į 22 užsienio šalis (Austriją, Belgiją, Bulgariją, Čekoslovakiją, Daniją, Didžiąją Britaniją, Graikiją, Italiją, Ispaniją, Jugoslaviją, Jungtines Amerikos Valstijos, Kiprą, Korėjos liaudies demokratinę respubliką, Lenkiją, Libiją, Olandiją, Panamą, Prancūziją, Suomiją, Šveicariją, Vengriją, Vokietijos Federacinę Respubliką).

Kauno radijo gamykla taip pat gamino medicininę televizijos aparatūrą bei vykdė Rusijos karinės pramonės užsakymus. Greta savo įprastinės gamybos, įmonė užsiėmė ir plataus vartojimo prekių gamyba iš plastiko: gamino rėmelius skaidrėms, plastikines dėžutes su ritėmis siūlams, kasečių talpyklas, virtuvinių rankšluosčių kabliukus .

Radijo gamyklos statyba ženkliai prisidėjo prie bendros Kauno miesto infrastruktūros gerinimo – Žaliakalnyje nuo Astronomijos gatvės iki Putvinskio gatvės įrengti platūs laiptai, palengvinę gamyklos darbuotojų ir miestiečių susisiekimą su miesto centru, o pramoniniame rajone, Draugystės gatvėje, nutiesta papildoma troleibusų linija, pastatyti prekybos ir buitinių paslaugų teikimo bei sporto kompleksai, Ledo arena (Aušros g.); Panemunėje veikė gamyklos profilaktoriumas, o Šventojoje – poilsio namai.

Nuo pat pirmųjų gamyklos gyvavimo metų vyko aktyvus kultūrinis darbuotojų gyvenimas: veikė mišrus choras „Banga“, vokalinis moterų ansamblis, estradinis orkestras, dramos būrelis, tautinių šokių ansamblis „Žilvitis“. Nuo 1963 metų gamykloje veikė literatų būrelis, o nuo 1967 metų iki pat gamyklos gyvavimo pabaigos leistas daugiatiražis savaitraštis „Banga“.

1958 m. dokumentinio kino pradininkas Steponas Uzdonas gamykloje įkūrė saviveiklinę „Bangos“ kino studiją, kurioje išaugo tokie kino menininkai kaip Rimantas Kauza, Česlovas Norvaiša, Juozas Sakalauskas, Zenonas Tarakevičius, Antanas Steponavičius ir kt. Šioje kino studijoje karjerą pradėjo garsus kino režisierius Šarūnas Bartas.

Mėgstantys sportą darbuotojai būrėsi 1965 m. įkurtame „Bangos“ sporto klube, kur plėtotos įvairios sporto šakos – krepšinis, tinklinis, lengvoji atletika, rankinis, vandensvydis, futbolas, stalo tenisas, boksas, šaudymas, vandens motociklų sportas, dailusis čiuožimas ir net sklandymas. Apie 1980-uosius Broniaus Oškinio išradimo pagrindu Kauno radijo gamyklos sklandytojai sukūrė skraidyklių treniruoklį. Gamykla turėjo ir nuosavą jūrinę jachtą, tad mėgstantys buriavimą taip pat neliko nuskriausti. Aktyviai veikė ir automobilių ralio komanda, vadovaujama tuo metu gamykloje inžinieriumi dirbusio garsaus lenktynininko Stasio Brundzos.

Parengė KMM Kauno istorijos skyriaus muziejininkė dr. Kristina Vaitkevičienė

Muziejaus eksponatus fotografavo Giedrė Jankauskienė

Skaitmeninius vaizdus parengė rinkinių saugotoja Jurgita Adomaitienė