Švęsdami Lietuvos valstybingumo šimtmetį, mes didžiuojamės valstybės kūrėjais, prisimename jų atliktus darbus. Šioje parodoje pristatome lietuviškus dainynus, išleistus XIX a. pab., Pirmosios Lietuvos Respublikos laikotarpiu, taip pat – įdomesnius dainynus užsienio kalbomis, kuriuose įvairiais būdais užfiksuotos lietuvybės apraiškos. Parodoje didelis dėmesys skiriamas knygų pratarmėms, kuriose autoriai atskleidžia savo tikslus, jose matoma to laikotarpio muzikinės kultūros panorama. Parodos rengėjai nesistengė parodyti visų muziejuje saugomų leidinių, o tik pristatyti jų įvairovę.

Daugelis gaidų į muziejų pateko iš Kauno politechnikos instituto (dabar – Kauno technologijos universitetas, KTU) XX a. 8-ame dešimtmetyje. Toliau tekste minint „universitetas“, turimas omenyje Pirmosios Lietuvos Respublikos laikotarpiu veikęs Vytauto Didžiojo universitetas (VDU).

Aušra Strazdaitė-Ziberkienė

Tautiškos giesmės autoriaus Vinco Kudirkos rūpesčiu, Petras Mykolainis Tilžėje 1895 ir 1899 metais išleido du dainų sąsiuviniai „Kanklės“. Prie kai kurių dainų nurodyti „balsų sutaikintojai“: W. Rzepko, A. Polinski, Niedzinski.

Pirmame „Kanklių“ sąsiuvinyje keturiems balsams yra aštuoniolika dainų: „Sėjau rūtą“, „Močiute mano“, „Ant kalno karklai“, „Šėriau žirgelį“, „Ant kalno malūnėlis“, „Ko liūdi putinėli“, „Oi, eisim, eisim“, „Kur upelis teka“, „Ganau aveles“, „Greičiau, žirgeli“ (keturiems balsams bei solo balsui ir keturiems balsams), „Loja šunes“, „Ei, mergele, kur buvai“, „Ei, toli, toli“, „Kol jaunas nevedęs“, „Juodas dangus debesys“, „Linksma pavasario atėjo diena“ (solo balsui su W. Rzepko parašytu fortepijono akompanimentu), „Bernytis į karą jojo“.

Antrame „Kanklių“ sąsiuvinyje yra dvidešimt keturios dainos: „Vai aš pakirščiau“, „Ant tėvelio dvaro“, „Vai dariau lyseles“, „Ant tėvelio didžio dvaro“, „Vai tu mano mielas“, „Siuntė mane motinėlė“, „Atė rudenis užšalo“, „Lėk sakalėli“, „Saulelė nusileido“ (nurodyta, kad „žodžiai netikri, perdirbti iš kitos dainos“), „Karvelėli“ („žodžiai netikri naujai prirašyti“), „Oi laksto vanagėlis“, „O kur tu eisi“, „Subatos vakarėlį“, „Važiavau lauką“, „Vai kleve kleveli“, „Pas motinėlę“, „Močiute mano“, „Tu mano motinėle“, „Ne bile pievoj“, „Bėgk žirgeli“, „O kaip mes ėjom“, „Oi rūta rūtele“, „Brolelis ant dvaro“ (keturiems balsams bei solo balsui su fortepijono akompanimentu). Šiame sąsiuvinyje publikuotų dainų „balsus sutaikė“ W. Rzepko, P. Maszynski, S. Lapinskas, A. Polinski, M. Biernacki.

Vydūno dainyną „Lietuvos varpeliai“, išleistą Tilžėje, 1909 m. išleido „Rūtos“ draugija, spausdino O. Mauderodės spaustuvė. Vydūnas pratarmėje nurodo, kurie leidinyje publikuotos dainos yra dviem, trims ir keturiems lygiems moteriškiems bei vyriškiems balsams ir kurios mišriam chorui, taip pat nurodo, kurios dainos yra parašytos jo brolio Alberto Storostos, muzikos mokytojo Karl Janz, Ernst Ulrich. Kitos dainos yra „paimtos iš žmonių“, jas „daugiau ar menkiau savo reikalams“ taisė Vydūnas, nurodo naudotus šaltinius, muzikos redaktorius W. Wolff ir Karl Janz, kalbos redaktorių J. Bekampį, dailininką Adomį Braks bei dėkoja už leidinio leidybos šelpimą Tilžės giedotojų draugijai. Leidinys išleistas lietuvių kalba, bet su dabar nebenaudojamomis grafemomis, tad dainų pavadinimai sulietuvinti.

Leidinėlyje dainos suskirstytos į skyrius: „Daina“, „Tėvynė“, „Gyvenimas“, „Jaunystės“ (Jaunudu), „Senovė“, „Gamta“ ir „Giesmės“; viso leidinyje trisdešimt trys dainos.

1911 m. Tilžėje buvo išleistas dainynas „Lietuvių tėvynės dainos“, spausdintas O. von Mauderodės spaustuvėje. Leidinio pratarmėje „Žodis į skaitytojus“ „Birutės“ draugijos vardu rašo Jonas Vanagaitis, už leidinio paramą dėkoja tėvynainiui Kristipui Urėdaičiui. „Dainos yra mūsų didžiausiu turtu; jį išlaikyti ir didinti turi būti viena iš prakilniausių priedermių“, – rašo J. Vanagaitis pratarmėje ir prideda, kad „tas išmėtytas lietuvių tautos „perlas“ sutaisė“ Albertas Niemanas.

Albertas Niemanas, choro dirigentas ir kompozitorius, 1909–1910 m. vadovavo „Birutės“ draugijos chorui, be šio dainyno dar parengė „Birutės dainų vainikėlį“ (1910). „Birutė“ – pirmoji tautinė Mažosios Lietuvos draugija, veikusi 1885–1914 m. Pratarmės autorius Jonas Vanagaitis (1869–1946) – Mažosios Lietuvos politinis ir visuomenės veikėjas, laikraštininkas, lietuvybės skleidėjas, o įžangoje minimas Kristupas Urėdaitis (1871–1913) – Mažosios Lietuvos visuomenės veikėjas. Leidinio antraštiniame puslapyje Maironio eilių citata. Dainyne 69 dainos, penki skyriai. Muziejuje saugomas egzempliorius anksčiau priklausė prelatui A. Dambrauskui.

Dailės kūriniais, simfoninėmis poemomis ir fortepijoniniais kūriniais garsus Mikalojus Konstantinas Čiurlionis yra išleidęs ir dainyną. Dainynas „Vieversėlis“ išleistas Varšuvoje, 1909 m. J. Pesio ir bendrovės spaustuvėje „Saturn“. Leidinio antraštėje nurodoma, kad dainynas skirtas liaudies mokykloms, tai yra „lengvesniųjų lietuvių dainų rinkinys“, kuriam balsus sutaikė M. K. Čiurlionis, dainas surinko ir savo lėšomis atspausdino Vincas Palukaitis.

Leidinyje 23 dainos trims lygiems balsams. Dainos: „Dainų dainelė“; „Ui-ui-ui broleliai“; „Našlaitėlė“; „Našlaitis“; „Kad aš ėjau per kiemą“; „Aguonėlė“; „O aš vakar nė namie nebuvau“; „Oi dariau, dariau lyseles“; „Teip toli zadėta“; „Anksti rytą kėliau“; „Ne tėviškėlėj“; „Ar vėjai pųtė“; „Kareivužėlis“; „Lakštangėlė“; „Nemune upeli“: „Paukščių vaina“; „Linelis“; „Suktinis“; „Šocas“; „Šaltyšius“; „Maršas“. Leidinio pabaigoje – Antano Strazdo giesmė „Pulkim ant kelių“ ir Vinco Kudirkos „Lietuva, Tėvyne mūsų“ – abiejų giesmių autoriai leidinyje nenurodomi.

Leidinėlį autorius Juozas Naujalis skiria „Jo mylistai garb. kun. Symanui Žyžiui“, nurodo, kad nusipirkti galima J. Naujalio knygyne Kaune ir kituose knygynuose už 60 kapeikų. Leidinį spausdino M. Sokolovskio ir A. Estrino spaustuvė Kaune. Parodoje publikuojamas leidinys priklausė Valstybės teatro dainininkui Juozui Katelei.

Leidinyje publikuotos originalios J. Naujalio dainos ir jo harmonizuotos dainos: „Ant kalno karklai siubavo“ (harmonizuota lietuvių liaudies daina), „Kur banguoja Nemunelis“ (žodžiai K. Sakalausko-Vanagėlio, keturiems moterų ir keturiems vyrų balsams), „Sunku gyveni“ (žodžiai Maironio), „Miškas užia“ (žodžiai Maironio), „Močiute mano“ (harmonizuota lietuvių liaudies daina), „Grožybe Lietuvos“ (žodžiai Maironio, dabar – „Lietuva brangi“, keturiems moterų ir keturiems vyrų balsams), „Kaip-gi gražus“ (žodžiai A. Vienažindžio, keturiems moterų ir keturiems vyrų balsams), „Tautiška daina „Kur bėga Šešupė“ (žodžiai Maironio, keturiems moterų ir keturiems vyrų balsams).

Juozas Neimontas parengė ir išleido savo harmonizuotų liaudies dainų chorams a cappella rinkinius „Auksinės varpos“ (1909), „Pirmutinė kregždutė“ (1910), „Kanklės“ (1913), „Perlų vainikas“, „Neverk, mergele“, „Siuntė močiutė“, „Svetimoj šaly“ (visi 1926).

Dainynas „Auksinės varpos“, išleistas Seinuose, Laukaičio, Dvaranausko, Narjausko ir B-vės spaustuvėje 1909 metais, turi paantraštę „senovės dainos surinktos Ūdrijos apylinkėje“. Muziejuje saugomas leidinys su E. Jagomasto knygyno Tilžėje antspaudu. Leidinio prakalba prasideda dainos „Aš padainuosiu dainų dainelę“ posmeliu – šiuo posmeliu, tik vokiškai pradedamas ir K. Plenzat dainynas, išleistas 1918 m. Leipcige (apie jį – toliau). Autorius tikisi, kad surinko šias dainas Tėvynės dirvonuose ir tarsi auksines varpas surišo į pėdą – knygelę. Dainos vienbalsės, viso trisdešimt dainų.

Juozo Neimonto dainynas „Kanklės. Senovės lietuvių dainos“, išleistas 1913 m. Seinuose, pradedamas žodžiais: „Štai kanklių stygas / per oro bangas / paleidžiu virpėti. / Kad bočių daina, / kaip amžiai sena, / neliautų skambėti.“ Leidinėlyje tik dešimt dainų trims lygiems balsams: „Ko liūdit, broliukai“; „Siuntė močiutė“; „Šį rudenėlį“; „Aušta, aušta aušrelė“; „Žalioje giraitėj“; „Žydi obelėlė“; „Per tiltą jojau“; „Arė brolelis“; „Kanklės“ (Močiute mano); „Kaip mes augom“.

Ypač gražiame Juozo Neimonto dainyne „Perlų vainikas“, išleistame 1926 m., yra 29 dainos mišriam chorui: „Dega ugnis už ežero“; „Už jūrių marių“; „Aš atsikelsiu“; „Ant tėvelio didžio dvaro levendrų krūmeliai“; „Augau pas močiutę lepūnėle“; „Pajūrėmis, pamarėmis“; „Labas rytas mergele, mergele!“; „Šėriau žirgelį per du meteliu“; „Šėriau žirgelį, šėriau bėrelį“; „Sutems tamsi naktužėlė“; „Drengia drangelė, tamsi naktelė“; „Ir suskambėjo girelėj medeliai“; „Gieda gaideliai anksti rytelį“; „Augino močiutė tą vieną dukrelę“; „Augo girioj stadulėlė“; „Vai tu eglele“; „Vai ant kalno, ant aukštojo“;  „Anksti rytą kėliau“; „Vai kelias, kelias“; „Saulutė leidžias, vakars netoli“; „Oi joi joi, joi joi negaliu, skauda galvelę gal sergu?“; „Onyte mano, lelijyte tu mano“; „Namo, namo“; „Nuo putinėlio“; „Gegute, raiboji“; „Tykiai, tykiai Nemunėlis plaukia“; „Oi joi joi, Dievuliau, vai kas tai yra“; „Legenda“; „Aš išdainavau visas daineles“.

Kompozitorius, vargonininkas, choro ir orkestro dirigentas Juozas Gudavičiaus parengė keletą leidinių, tai „Žemaitiškos dainos“ (Tilžė, 1912), „Mes, broliai, sesutės“ (Kaunas, 1920), „Trys dainos“ (Kaunas, 1920), „Miškas ir lietuvis“ (Kaunas, 1920), „Šešios dainos“ (Klaipėda, 1928) ir „Trys giesmės“ (Kėdainiai, 1932).

Juozo Gudavičiaus dainynas „Žemaitiškos dainos“ buvo išleistas Tilžėje 1912 m., ir, kaip nurodoma leidinyje, „Birutės“ Redakcijai prižiūrint“. Žemaitijoje surinktas dainas „sutaisęs lengvame būde“ ir skiria jas liaudies chorams ar vaikų chorams mokykloje dainuoti dviem, trims ir keturiems balsams. „Duok Dieve, kad šitos mano menkos dainos būtų maloniai priimtos ir pasklistų skambėdamos po plačią Lietuvą“, – pabaigia autorius prakalbą. Autoriaus viltys išsipildė – šiame leidinyje yra ir garsioji, nuo Dainų švenčių neatsiejama daina „Kur giria žaliuoja“. Dainyne yra dvidešimt viena daina, jos suskirstytos nuo dvibalsių iki keturbalsių, lygiems ir mišriems balsams.

Kunigas, muzikologas ir kompozitorius Teodoras Brazys intensyviai rinko lietuvių liaudies dainas tremties iš Vilniaus metu. Važinėdamas dviračiu Perlojos, Kietaviškių, Daugų, Merkinės apylinkėse surinko apie 2 000 dainų, šalia pirmųjų lietuviškų muzikos vadovėlių „Giedojimo mokykla“ (1920), „Muzikos teorija“ (1922), „Harmonija“ (1926), „Choralo mokykla“ (1926), išleido keturis dainų sąsiuvinius „Mūsų dainelės“ (I – 1918, II – 1919, III ir IV – 1923).

Pirmasis sąsiuvinis „Mūsų dainelės“ skirtas 2-3 lygiems balsams. Sąsiuvinį išleido kunigas P. Dogelis, spausdino Juozapo Zavadskio spaustuvė Vilniuje 1918 m. Prakalboje kun. T. Brazys. nurodo, kad leidžia šį rinkinį parengęs dainas mokykloms ir gimnazijoms, kad šis „tautos brangus turtas nežlugtų“ ir, nors dainos yra vienbalsės, dėl dabartinio papročio dainuoti su pritarimu jos „apvilktos gadynės harmonijos rūbu“ ir skiria rinkinį „mūsų mieliausiai tėvynei atgijančiai Lietuvai“. Pirmajame sąsiuvinyje yra trisdešimt dainelių.

Antrasis sąsiuvinis išleistas 1919 metais, taip pat kun. P. Dogelio, Juozapo Zavadskio spaustuvėje Vilniuje. Dainos harmonizuotos keturiems balsams. Antrame sąsiuvinyje pakartojamas įžanginis žodis – prakalba, dainyne – 40 dainų: „Tykiai, tykiai Nemunėlis teka“, „Jau saulutė leidos“, „Saulelė raudona“, „Aš atsikelsiu“, „Darželyj rūtelė pražydo“, „Gieda gaideliai“, „Aušra, aušra, aušrelė“, „Vai aš pakirščiau“, „Ir išaugo ąžuolėlis“, „Siuntė mane motinėlė“, „Augo sodne klevelis“, „Dunojėlis“, „Palaužta rūtelė“, „Oi žiba žiburėlis“, „Lėk sakalėli“, „Atsikėlus anksti rytelį“, „Lakštute paukštute!“, „Oi, užė, užė“, „Mano tėvo margi dvarai“, „Aušt aušrelė, tek saulelė“, „Vaikščiojau, vaikščiojau“, „Oi, eisim, eisim, mes čia nebūsim“ ir kt.

Trečiasis sąsiuvinis, išleistas 1923 m. Kaune, yra skirtas pradinių ir vidurinių mokyklų chorams,  3-4 lygiems balsams. Prakalboje autorius aiškina, kodėl dainos skirtos sopranams ir altams: „žemesnėse klasėse berniukai gieda sopranais arba altais, o aukštesnių klasių mokiniai esti mutacijos periode arba jų balsai dar galutinai nesubrendę“. Mokytojų seminarijų auklėtiniams T. Brazys siūlo šias daineles dainuoti lygiais vyriškais balsais. Toliau prakalboje kalbėdamas apie liaudies dainų savitumus, autorius nurodo savo veikalą „Apie tautines lietuvių dainų melodijas“, aiškina, jog dainininkas turi pats pajausti kokiu tempu ir kokiu garsumu dainuoti.

Leidinyje trisdešimt dainelių: „Oi, ko žvengi, žirgeli“, „Oi, dalia mano“, „Augin tėvelis“, „Eglele, eglele, kol tu taip žalia?“, „Vai, kelias, kelias“, „Pas mano tėvužėlį“, „Gale svirno liepužėlė“, „Vai, tu sakal, sakale“, „Oi, Dieve mano, Dievuli mano“, „Vargo mergelė“, „Ir išlėkė žirgas iš gojelio“, „Karvelėli mėlynasai“, „Ausk, močiute, drobeles“ ir kt.

Ketvirtasis, paskutinis sąsiuvinis, taip pat išleistas Kaune, 1923 m., skirtas mokytojų seminarijų, karo mokyklų ir vyrų chorams. Trumpoje prakalboje T. Brazys nurodo, kad leidinį skiria vyrų lygių balsų chorams, bet jas dainuoti gali ir moterų bei vaikų lygių balsų chorai, trumpai primena kas buvo nurodyta trečiojo sąsiuvinio prakalboje: dainininkai patys turi pajausti kokiu tempu ir kokiu garsumu dainuoti.

Sąsiuvinyje trisdešimt dainų: „Putinėli raudonasai“, „Pas močiutę augau“, „Oi, aš verkiau dienelę“, „Užtekėjo, užmirgėjo saulelė rytuose“, „Vai, audžiau plonas drobeles“, „Šok, žirgeli, šok, bėreli“, „Oi, ant dvarelio“, “Vaikščioj, vaikščioj povelė“, „Prapuoliau motule“, „Ir atlėlė sakalėlis“, „Oi, šėriau, šėriau žirgelį“, „Siuntė mane motulė“ ir kt.

M. Lingvienės dvylikos dainelių dainyną „Mažiems dainininkams“ išleido Danutė ir Gražytė Kaune, 1923 m., spausdino E. Jagomasto spaustuvė Tilžėje. Pratarmėje autorė nurodo, kad leidinį skiria „vaikų aikštelėms, pradedamosioms mokykloms ir motinoms inteligentėms, suprantančioms muzikos įtekmės svarbumą vaikų auklėjime.“ Ji aiškina apie naują muzikos orfografiją, kurią pritaikė dainelėms, t. y. kitokį taktavimą: „Mano ilgų metų praktika ir su vaikais, ir su suaugusiais išdirbo manyje gilų įsitikinimą, kad takto tinklas yra blėdingas (žalingas, nenaudingas – pagal LKŽ), kad jis kliudo girdėti muzikos žodžius, perskirdamas, paprastos aritmetikos reikalais, meliodijos elementus neskiriamose vietose ir išteisinamas vien tik senovės tradicijų palaikymu.“

Autorė remiasi rusų profesoriaus Javorskio ir jo pasekėjos N. Briusovos praktika, tad teksto mintis ji dalina į lygą panašiu ženklu, o svarbiausios mintys atskiriamos takto brūkšniais. Gausiai iliustruotame dainyne yra penkios vienbalsės dainelės.

Jono Bendoriaus dainynas „Aušrelei beauštant“ buvo išleistas Marijampolėje 1919 m. ir Kaune 1934 m. Leidinio pratarmėje, „Pastaboje“ autorius nurodo, kad jaučia reikalą liaudies dainas rinkti ir, „papuošęs tinkamais harmonijos rūbais, visuomenei teikti.“ J. Bendorius dainyne publikavo dainas, kurias pats užrašė įvairiose Lietuvos vietose, paėmė iš Christiano Bartscho, Antano Juškos, Stasio Šimkaus, K. Klenovskio leidinių, rinkdamas tekstus vengė šiurkštumo, taisė kalbą. Antrame, papildytame leidime, kuris publikuojamas parodoje, publikavo dainas, jo užrašytas Marijampolės apylinkėje. Dainos parengtos dainuoti mišriam chorui.

Dainyne 28 dainos: „Beauštanti aušrelė“; „Įsodinčiau“; „Ei, sesele, ei, jaunoji“; „Mano bernelis karčiamoj geria“; „Tėveli mano“; „Ei, močiute motinėle“; „O ko jūs liūdit“; „Už jūrelių, už marelių“; „Stov žirgeliai pakinkyti“; „Močiute širdele“; „Trijų seselių“: „Anksti rytą, rytmetėlį“; „Žydi margos gėlės“; „O tai dėkui močiutei“ ir kt.

Klaipėdoje 1926 m. išleistas Klaipėdos krašto lietuvių mokytojų draugijos leidinys, V. Bajoro ir prof. E. Gross dainynas „Dainos”, skirtas mokykloms ir visuomenei. Leidėjų tikslas, kaip nurodoma dainyno įvade, buvo taisyti spragas pradžios mokyklų repertuare. Jie ieškojo „vaikučių sielai” tinkamų dainų, pritaikė balsus pradžios mokykloms, rūpinosi, kad melodija ir tekstas būtų suprantami. Pratarmėje rašoma: „Ir dabar teeinie šita knygutė į Lietuvos mokyklą, į Lietuvos kaimą, į kiekvieną bakūžę. Ir teskambie gražiosios mūsų dainelės po Lietuvos pievas, kalvas, slėnius, gojus ir miškus.“

Dainyne publikuota 70 dainelių ir dešimt žaidimų, leidinio pabaigoje yra abėcėlinis dainų ir žaidimų turinys. Dainos parengtos vienu, dviem ir trimis balsais, sunkėjimo tvarka, tarp liaudies dainų yra Antano Vienožinskio „Saulė nusileido“, Vydūno „Vakarėlis“, M. Lingvienės „Leidžias saulelė“, Č. Sasnausko „Kur bėga Šešupė“, J. Naujalio „Lietuva brangi“, J. Gudavičiaus „Kur giria žaliuoja“, dainų skyriaus pabaigoje – V. Kudirkos Tautiška giesmė (leidinyje – „Mūsų Tautos Himnas“). Žaidimų skyriuje pateiktos žaidimų melodijos, tekstas, žaidimo aprašymas.

Klaipėdoje 1927 m. buvo išleistas J. Žilevičiaus ir D. Andrulio sudarytas dainynas su pradžiamoksliu „Jaunas dainininkas. Trumpi dainavimo pašnekesiai ir 100 dainų pradžios mokykloms“. Vadovėlio pradžioje yra 1927 m. Švietimo ministerijos patvirtinimas, kad leidinys tinkamas mokykloms. Pratarmėje autoriai teigia, jog be tinkamų vadovėlių pradžios mokyklose nėra tinkamo muzikos dėstymo, tad jie parengė vadovėlį, kuriame yra ir metodinė dalis, ir dainelės. Autoriai dainyną skiria „visų tikybų Lietuvos vaikams“, tad jame nėra bažnytinių giesmių, taip pat nėra dainelių žaidimams, nes jas išleido Matas Grigonis knygelėje „200 žaidimų“.

Metodinės dalies autorius D. Andrulis, dainų dalies – J. Žilevičius. Dainų dalyje yra trys skyriai: dainos vienu balsu (20 dainų), dainos dviem balsams (20 dainų), dainos trims balsais (20 dainų). Trečia dalis – priedas, sudėtingesnės 40 dainų. Visos dainos liaudies, išskyrus trečioje dalyje esanti V. Kudirkos „Tautiška giesmė“ (leidinyje – Tautos himnas) ir leidinį pabaigianti daina „Ilgiausių metų“.

Z. Skudučio slapyvardžiu Kaune 1934 m. liaudies dainų rinkinį „Užtrauksim!” išleido tautosakos rinkėjas Zenonas Slaviūnas. Dainynas parengtas dviem ir trims lygiems balsams bei skiriamas jaunimui ir mokykloms. Antraštiniame leidinio puslapyje kviečiama: „Gaivinkime dainą dainomis, parinktomis iš žmonių…“. Leidėjas – Liaudies dainų mylėtojų būrelis, spaudė M. Kuktos spaustuvė Kaune.

Dainyne penkiolika dainų: „Kai aš grėbiau“; „Per dvejus metelius“; „Ei, žirgeli“; „Per Musteikių kiemužėlį“; „Balnojo brolelis kiemely žirgelį“; „Per nedėlėlę“; „Eik, sesute, darželin“; „Per tiltą jojau“; „Gegutėlė sodely kukavo“; „Kai aš jojau per girelę“; „Oi, leliumai“; „Jojau dieną“; „Pasakyk“; „Subatos vakarėlį“; „Mano tėvelis“.

J. Tallat-Kelpšos originalių ir harmonizuotų liaudies dainų dainyno „Kariagos aidai. Tėvynės gynėjams dainų rinkinėlis“ leidėjas yra Krašto apsaugos ministerijos Literatūros dalis, spausdino Otto von Mauderodė Tilžeje 1920 m. Muziejuje saugomas egzempliorius yra su leidėjų dovanojimo įrašu J. Tallat-Kelpšai.

Dainos parengtos dviem balsams. Dainos: „Kur lygūs laukai“ (žodžiai Maironio); „Tu girele, tu žalioji“ (žodžiai Maironio); „Atsiskirsiu aš nuo jūsų“ (Juodo Mikoliuko – liaudies daina); „Nebeužtvenksi upės bėgimo“ (žodžiai Maironio); „Gale lauko toli„ (žodžiai Liudo Giros); „Oi, ūžia, siaučia“ (žodžiai P. Vaičaičio); „Nors kasdieną mus užpuola“ (žodžiai Tyslevo); „Lietuva, tėvyne tai mano!“ (žodžiai K. Stiklelio); „Vai tai, vai tai“ (žodžiai M. Grigonio) ir kt.

Šaulių chorams skirtą įvairių lietuvių kompozitorių giesmių ir dainų rinkinį „Šaulių trimitai“ JAV 1932 m. išleido Juozas J. Bičiūnas. Šį egzempliorių kompozitoriui Juozui Gruodžiui dedikavo „Šaulių trimitų“ redaktorius Antanas Vaičiūnas. Leidinio įžangoje leidėjas J. J. Bičiūnas teigia, kad „daina, buvo yra ir bus lietuvybės tvirtovė“ ir kad „dainuodami savo liaudies dainas, mes niekados neištautėsime“. Lietuvos šaulių sąjungos vadovybė įžangoje dėkoja J. J. Bičiūnui už lėšas, A. Vanagaičiui ir visiems dainų autoriams už kūrinius.

Dainyne yra dvidešimt aštuonios dainos. Leidinys pradedamas V. Kudirkos Tautiška giesme (leidinyje – Lietuvos himnas); taip pat himnu įvardinta Č. Sasnausko daina „Sužadinkime Lietuvą“ (žodžiai Maironio). Leidinyje publikuotos Č. Sasnausko, A. Vanagaičio, A. Vaičiūno, J. Naujalio, N. Martinonio, T. Brazio, S. Šimkaus, J. Karoso, M. K. Čiurlionio, J. Bendoriaus, J. Neimonto, M. Petrausko, J. Gruodžio, K. Banaičio, V. Paulausko, J. Žilevičiaus dainos.

1935 m. Kaune Kariuomenės štabo Spaudos ir švietimo skyriaus buvo išleistas dainynas „Dainuojam. Dainų rinkinys kariams, šauliams, moksleiviams ir jaunimui su V. Dapkūno Muzikos pradžiamoksliu“. Sudarytojas J. M. Laurinaitis. Spausdino akc. B-vė „Rytas“ Klaipėdoje. Iliustravo A. Šepetys.

Įžangoje rašoma, kad piliečiui ir kariui reikia „gaivių ir prasmingų dainų“. Dainas leidiniui atrinko Lietuvos kariuomenės vadovybės sudaryta komisija: kompozitorius S. Šimkus, dirigentas J. Tallat-Kelpša, 5 pėst. pulko bataliono vadas majoras Raudonikis, Karo mokyklos dainavimo mokytojas K. Griauzdė, 2 pėst. pulko kapelmeisteris Gužas, pirmininkas Spaudos ir švietimo skyriaus pulkininkas leitenantas J. Laurinaitis. Įžanga baigiama žodžiais: „Kas dainuoja, tas muzikoje turi būti raštingas. Tenka tvirtai pageidauti, kad chorvedžiai ir muzikos mokytojai pirmiausiai prigydytų tas dainas, kuriuos apdainuoja gyvuosius mūsų reikalus.“

Leidinio pradžioje pateiktas vienbalsis V. Kudirkos „Tautos himnas“ (Tautiška giesmė) bei himno tekstas su iliustracijomis.

Leidinyje yra muzikos pradžiamokslis ir aštuoni dainų skyriai. Dainos sugrupuotos į keletą skyrių: Praeitis, Nepriklausomybės karas, Dabartis, Vilnius, Jūra, Jaunuomenei, Juokas, Liaudies dainos.  Kiekvieno skyriaus pradžioje – Lietuvos žymių žmonių frazės. Viso dainyne yra septyniasdešimt dainų, dainynas gausiai iliustruotas.

Dainyne publikuotos dainos: S. Šimkaus: „Lietuviais esame mes gimę“, „Karžygiai“, „Vakar jaunas“, „Mes žygiuojam“, „Tai ne miškas šlama, ūžia“, „Ei, Lietuvos kareivėliai“, „Sportininkų maršas“, „Kulkosvaidis“, „Kas man vielos“, „Džik, džak“, „Šautuvėli, drauge mano“, „Plieno paukštis“, „Aš neužmiršiu, namo parėjęs“, „Geležinio vilko maršas“ ir kt.

Miko Petrausko „Lietuviškas dainas“ 1922 m. JAV, Bostone, išleido broliai Deveniai. Leidinio įžangoje rašoma, kad brolių Devenių – pramonininko Petro Devenio ir medicinos daktaro Miko Devenio – dosnumo dėka buvo išleistas šis leidinys bei 4 000 jo egzempliorių paskirta Lietuvos mokykloms, apmokant ir siuntimo išlaidas. Brolių Devenių nurodymu šią dovaną perduoti Lietuvos mokytojų profesinės sąjungos spaudos fondui turi perduoti Balys Žygelis. Po šiuo tekstu patalpinta brolių Devenių ir kompozitoriaus Miko Petrausko nuotrauka.

Dainyne – originalios Miko Petrausko dainos, vaizdeliai, M. Petrausko aranžuotos kitų autorių dainos, revoliucinės dainos, harmonizuotos lietuvių liaudies dainos lietuvių kalba, senovinės vokiškos, prancūziškos dainos vokiečių, prancūzų kalbomis. Leidinį sudaro (turinys – „įtalpa“) 60 dainų, šeši sąsiuviniai. 1927 m. atskiru leidiniu buvo išleistas septintas sąsiuvinis, kuriame dešimt liaudies dainų.

Leono Eremino sudarytas ir išleistas penkių sąsiuvinių dainynas „Lyra“ populiarina vokiškosios kultūros dainas, pritaikytas chorams ir išverstas į lietuvių kalbą. Dainyne įvairios originalios dainos, jų lietuviško teksto autorius (dainyne „sulietuvino“) – J. O Širvydas, kurio ekslibris yra antraštiniame puslapyje. Dainyno sąsiuviniai buvo sudaryti JAV, spausdinti Tilžėje 1921–1923 m. Dainų mylėtojams L. Ereminas skiria „didžiausių pasaulio kompozitorių“ dainas „koprieinamiausios kalbos vertimuose ir kopatogiausio formato“.

Sudarytojas nurodo dainų paskirtį – „Liuosybė“ yra darbininkų daina, „Liepa“ – gamtos ir meilės daina, „Pavasario daina“ – pavasario himnas, o „Kelias tarp žvaigždžių“ – laidotuvių daina. Visos dainos yra parengtos vyrų, moterų ir mišriems chorams, o moterų chorams parengtas dainas gali dainuoti ir vaikų chorai.

Ralph Radcliffe Whitehead sudarytame rinkinyje „Folk-songs Eastern Europe“ (Rytų Europos liaudies dainos), išleistame Bostone 1912 m., publikuotos bohemiečių, bosnių, kroatų, dalmatų, suomių, graikų, hercogovinų, vengrų, lietuvių, lenkų, rusų, ruthenų, serbų ir slovėnų dainos.  Įžanginiame žodyje sudarytojas nurodo, kad keitė dainų žodžius, nes jie jam buvo pernelyg seni ar vulgarūs.

Tikėtina, kad fortepijono akompanimentą sukūrė sudarytojas. Prie dainos nurodomas pavadinimas, tauta, angliškų žodžių autorius (pavadinimas ir žodžiai tik anglų kalba!). Dainos, nurodytos kaip lietuviškos, „So if fell upon a Day“, angliškų žodžių autorius R. R. Whitehead. Iš tiesų tai yra vestuvinė sugultuvių daina „Ai, bernyti, ko liūdi“, publikuota Cristiano Bartscho „Dainų balsuose“, užrašyta Pilupėnuose 1845 m. ir išspausdinta „Neue Preussische Provintial Blätter“  Tilžėje 1848 m. Originalios dainos tekstas smarkiai skiriasi nuo pateiktos šiame dainyne. Leidinys buvo perduotas universitetui kaip pono Petrausko dovana, tikėtina priklausė Mikui Petrauskui.

Lenkų kompozitoriaus ir dirigento Ludomir Michał Rogowski sudarytas, Baltarusijos ir Lietuvos politinio bei visuomenės veikėjo, istoriko ir publicisto Vaclovo Lastauskio (Vacłaŭ Łastoŭski) leistas dainynas „Biełaruski piesiennik / Беларускі песеннік“ yra su natomis liaudies ir mokykliniams chorams. Dainynas buvo išleistas du kartus, 1911 m. ir 1918 m. Muziejuje saugomas antro leidimo egzempliorius, išleistas Vilniuje 1918 m. spaustuvėje „Znič“. Tarp aštuonių dainyno dainų yra Stasio Šimkaus harmonizuota daina.

Dainynas išleistas baltarusių kalba, lygiagrečiai (kairėje ir dešinėje) kirilica ir lotyniškais rašmenimis su specialiaisiais ženklais. Įžanginiame žodyje nurodoma, kad dainos skirtos dainuoti mišriam chorui; dainininkams rekomenduoja dainuoti tą partiją, kokiu balsu jis dainuoja; nurodo, kad soprano partija užrašyta viršutinėje eilutėje su natų koteliais į viršų, alto – toje pačioje eilutėje koteliais į apačią, tenoro ir boso partijos tuo pačiu būdu apatinėje eilutėje.

Lvove-Kijeve 1922 m. leidyklos „Červona kalina“ (Червона Калина) išleistas „Сурма. Збірник воєнних пісень“ (Surma. Karinių dainų rinkinys) į universitetą buvo gautas iš Vaclovo Lastauskio. Dainyno antraštiniame puslapyje, tikėtina, V. Lastauskio antspaudas. Toks antspaudas taip pat buvo rastas ant muziejuje saugomo Teodoro Brazio Muzikos teorijos vadovėlio.

Dainynas parengtas ukrainiečių kalba. Rengėjai nurodo, kad dainyne yra dainos, kurias dainavo Ukrainos kariuomenė, pirmiausia tos, kurias sukūrė (tekstą arba melodiją)  «Січові́ Стрільці́» (Šauliai, pirmoji reguliari Ukrainos liaudies respublikos kariuomenė 1917–1919 m., suformuota iš ukrainiečių kareivių, tarnavusių Austro-Vengrų imperijos kariuomenėje). Dainynas pradedamas Romano Kupčinskio „Ode dainai“. Dainyne yra 76 dainos, įvairiems vienam, dviem, trims, keturiems balsams. Prie kiekvienos dainos nurodoma jos kilmė, kur ir kokiomis aplinkybėmis ji buvo sukurta, dainuojama. Dainynas gausiai iliustruotas įvairiais piešiniais.

Karl Plenzat parengtas dainynas vokiečių kalba „Dainų šventovė. Šimtas dešimt vokiečių, lietuvių ir mozūrų liaudies dainų iš Rytų Prūsijos su Heinrich Scherrer liutnės akordai ir Robert Budzinski iliustracijomis“ išleistas Leipcige 1918 m. Muziejuje saugomas egzempliorius su autoriaus dovanojimo įrašu Adalbertui Becenbergeriui. Į muziejų šis leidinys pateko iš universiteto, kuris 1923 m. nusipirko jį iš A. Becenbergerio.

Po dovanojimo įrašu – dainos „Aš padainuosiu dainų dainelę“ melodija su vokišku tekstu ir prierašas smulkia rašysena „Rentor i Marg. Grabowa“ (tikėtina, jog tai – jo gyvenamoji vietą Marggrabowa, dabar – Olecko).  Leidinys dedikuotas „Mano Tėvynės paukščiams klajokliams“ – tikėtina, vokiškai kalbančio jaunimo kultūrinei-turistinei organizacijai „Wandervogel“, uždraustai 1933 m.  Dainyne yra 110 dainų, iš jų 66 nurodytos kaip vokiškos dainos, 22 lietuviškos ir 22 mozūriškos dainos. Visų dainų tekstai vokiečių kalba, su gitaros akompanimentu.

Iš prof. Šidlausko Į VDU biblioteką 1931 m. gautas Heinrich Möller parengtas dainų rinkinys „Das Lied der Völker. Gesamt-Ausgabe in drei Bänden“. Band III (liet. Tautų dainos. Kartu išleistos trijuose tomuose. Trečias tomas), Maincas, 1930 m., yra tęstinio leidinio „Das Lied der Volker“, pristatančio įvairių tautų liaudies dainas originalo ir vokiečių kalba, pritaikius jas balsui ir fortepijonui, trečia dalis. Šioje dalyje pateiktos čekiškos, slovakiškos, lenkiškos, vendiškos, vengriškos, lietuviškos, latviškos, estiškos ir suomiškos liaudies dainos. Viso – 173 dainos.

Prie dainų nurodomas aranžuotojas, dainos šaltinis ir, jei buvo, jos panaudojimas profesionaliojoje muzikoje. Leidinyje yra dvylika lietuvių liaudies dainų, daugumos jų aranžuotojas Lothar Windsperger: „Leniales rovjau“ (sudarytojas išnašose nurodo, kad Sylvio Lazzari ją aranžavo ir panaudojo operoje „Le Sauteriot“; „Kol jauns nevedęs buvau“; „Bernytis į karą jojo; „Aš nueisiu sa sodelin“; „Ir atlėkė sakalėlis“ ir kt.