Pasaulinė pašto diena minima spalio 9-ąją – būtent tą dieną 1874 m. buvo įkurta Pasaulinė pašto sąjunga (PPS) – Tautų Sąjungos specializuota institucija tarptautiniams pašto ryšiams organizuoti ir tobulinti. Pašto istorija per palyginti trumpą laiko tarpą nuėjo stulbinančiai progresyvų kelią – nuo pašto karietomis vežiojamų laiškų iki elektroninio pašto, kuriuo laiškas gavėjui išsiunčiamas akimirksniu… Pasaulinę pašto dieną žvilgtelėkime į pašto istorijos atkarpą per Petro Bingelio kolekciją „PAŠTO ISTORIJA“. 1995 m. lapkričio 16 dieną kolekciją įsigijo tuometis Ryšių istorijos muziejus, o panaikinus muziejų, kolekcija perduota Kauno miesto muziejui.

Tekstai – P. Bingelio (pateikiami originalo kalba)

Parodą parengė rinkinių saugotoja Irena Petraitienė

Paštas gimsta kartu su valstybe. Valstybė negali išsiversti be pašto, o paštas negali egzistuoti be valstybės. Kiekviena jauna valstybė kuria ryšių priemones, kad galėtų kuo skubiau pranešti pasauliui apie savo egzistavimą.

Netgi pati primityviausia pranešimo pasiuntimo sistema jau yra paštas. Išradus rašytinius ženklus, panaudojant papirusą, pergamentą, audinį, tošį, pagaliau popierių, žinių perdavimas vis tobulėjo.

Jau prieš 2500 metų Egipte, Sirijoje, Persijoje, Graikijoje, Romoje bei inkų valstybėje egzistavo estafetinis pėsčiųjų, raitelių ir kinkomųjų arklių paštas. Grįstais keliais ir karavanų takais keliavo žygūnai.

Pašto arkliai, vežėjai ir net karietos buvo keičiami pašto stotyse, pastatytose kas 5-20 km. Nuo lotyniško žodžio „poSita“ (pozita)- „sustojimas, stotis“ ir kilo žodis „paštas“, kuris XIII-XIV a. pradėtas naudoti Europos tautų kalbose

Pėsčiųjų paštas yra pirmasis ir seniausias iš visų žinomų pašto rūšių. Pašto žygūnų priklausymą keliautojų kastai simbolizuoja sparneliai ant galvos ir kojų. Pašto pristatymas buvo patikimas ištvermingiems ir greitiems bėgikams. Graikijoje-neretai Olimpinių žaidynių nugalėtojams.

Pėsčiųjų paštas gyvavo tiek senovėje, tiek ir viduramžiais. Jau XIII a. Ispanijoje egzistavo greitųjų pasiuntinių paštas-„correos“. Dabar šis žodis ispanų kalboje reiškia „paštas“.

Viduramžiais centrinės ir vakarų Europos pašto ryšiuose ypatingas vaidmuo teko pilių, universitetų ir miestų pasiuntiniams.

Pėstieji laiškanešiai keliaudavo, esant bet kokiam orui. Dažnai jų tykodavo pavojai, todėl su savimi kelionei pasiimdavo ietį.

Pėsčiųjų paštas iš tikrųjų yra ilgaamžis. Jis tarnauja žmonėms ir mūsų dienomis.

Pėstieji laiškanešiai įvairiose šalyse pristato žmonėms laiškus, laikraščius, žurnalus.

Ten, kur reikėdavo skubiai pasiųsti žinią, pėsčiuosius žygūnus pakeisdavo raitieji.

Viduramžiais raitųjų žygūnų tarnybos buvo paplitusios visoje Europoje. Jų keliai kirto valstybių ir kunigaikštysčių sienas.

1451-1867 m. Vokietijos, Prancūzijos ir kitų Europos šalių pašto ryšių organizavimo Taksių dinastija, kuriai šią privilegiją suteikė šalių valdovai. Pašto ragas-tarptautinis pašto simbolis. Pirmieji jį pradėjo naudoti vokiečių ir rusų žygūnai dar XIV-XV a.

Raitelių paštas pasiekė XIX amžių kaip pagrindinis skubios korespondencijos pristatymo būdas. 1860 m. JAV „Poni-ekspres“ pašto tarnyba jungė dvi Amerikos pakrantes. Raitieji laiškanešiai ir arkliai keitėsi 119-koje stočių ir 3300 km. Kelią įveikdavo per 10 dienų.

Viduramžiais be raitųjų pasiuntinių paplito ir vežimais bei karietomis pervežamas paštas. Rusijoje jis buvo vadinamas „jamskaja gomba“. Paštas buvo pervežamas vežėčiomis, rogėmis.

XVI a. pirmas pašto pervežimas įvykdytas Vengrijos vietovėje Kots (vok. „Kotse“), iš kur kilęs pavadinimas „Kutscher“.

Palaipsniui vežimas pakeitė pašto ekipažai: karietos ir diližanai, kurie nuo XVIII a. pradėjo vežti keleivius ir paštą.

Blogais keliais pašto ekipažai judėjo lėtai ir sunkiai. Buvo ieškoma išeities dažnai keičiant arklius ir didinant jų skaičių.

Ir vis tiktai XIX a. buvo pašto ekipažų „aukso amžiumi“. Vien tik Vokietijoje jų buvo 18-ka rūšių.

Rusijoje paštui tarnavo garsioji „troika“. Skambiai aidėjo stepėje varpelis, pranešantis apie pašto atvykimą.

Paštas pristatinėjo laiškus, siuntinius, vežiojo keleivius. Australijoje diližanai pradėjo važinėti XIX a. viduryje.

Kalnuotose vietovėse, Šiaurėje ir dykumose paštas keliavo ant arklių, elnių, jaučių ir kupranugarių nugarų. Ir šiandien kai kuriose vietovėse panaudojami kupranugariai ir elniai.

Priklausomai nuo ekonominių ir geografinių sąlygų paštas buvo pristatomas ir kitais, neįprastais būdais, kai reikėjo nedelsiant pristatyti korespondenciją. Valtis-rogės (Suomija, XVII a.), Pniaumatinis paštas (Prancūzija, 1866 m.), Rutulinis paštas (Danija, XIX a.). Pašto „konkė“ ant bėgių, pašto tramvajus (Čekoslovakija, JAV, Vokietija). Elnių ir šunų kinkiniai Šiaurėje (Rusija, Kanada, JAV) vėliau užleido vietą mašinoms.

Nutiesus geležinkelius, daugelyje vietų „arklių paštas“ tapo nebereikalingas. Jį pakeitė garvežių traukiami vagonai. Pirmą kartą paštas geležinkeliu buvo pervežtas Anglijoje.

XIX a. 4-jame dešimtmetyje pašto vagonai, kuriuose geležinkeliais vežiodavo pašto siuntas, buvo vadinami „pervežamais paštais“. 1904 m. pašto vagonu Nr. 17 pervežtas laiškas iš Tulos į Kalugą.

Geležinkelio transportas palaipsniui vystėsi ir tobulėjo. Pašto siuntos geležinkeliais buvo pristatomos pakankamai greitai.

XIX a. 9-tajame dešimtmetyje pašto pervežimui bandoma panaudoti automobilius, nors jų važiavimo greitis buvo vos 3-5 km. Didesnis už arklinių diližanų greitį. Kai automobiliai tapo tobulesni, greitesni ir patikimesni, visų šalių paštas stengėsi juos panaudoti.

Automobilinis paštas Suomijoje, Šveicarijoje ir kitose šalyse, kur nėra pakankamai geležinkelių, yra pagrindinė pašto pristatymo rūšis. Miestų ir tarpmiestiniai automobiliai-nuolatinės pašto krovinių gabenimo priemonės.

Keliuose pasirodžius dviračiams, motociklams ir mopedams, juos pradėta naudoti skubių žinių perdavimui nedideliais atstumais, bei laiškų išvežiojimui ir surinkimui.

Dar senovėje iš vienos salos į kitą paštas buvo pristatomas vandens keliais; valtimis ir lengvais burlaiviai (Graikijoje, Romoje, Egipte).

1723 m. Rusijoje tarp Kronštato ir Liubeko (Vokietija) buvo organizuotas reguliarus pašto perdavimas jūromis. Tuo metu buvo pastatyta pirmoji pašto prieplauka prie Nevos upės. XX amžius-garo mašinų ir elektros amžius. Burlaiviai užleido kelią garlaiviams, sutrumpėjo kelionių laikas.

Šiuolaikiniai šilumvežiai, turboelektriniai laivai, mažieji laivai su povandeniniais sparnais, išvystantys didelius greičius ir pakeliantys sunkius krovinius, perveža sunkiuosius pašto krovinius.

Senovėje žmonės panaudodavo balandžius tarpusavio ryšiams. Dažnai balandžiai buvo naudojami kaip laiškanešiai jūrų kelionėse tarp valčių.

Retkarčiais balandžių paštas buvo panaudojamas nakties metu: 1870-1871 m. kare Prancūzijoje, I-jame ir II-jame pasauliniuose karuose. Mūsų dienomis žinomas kaip filatelijos priemonė olimpiadose.

1807 m. Danijoje pašto siuntos buvo persiųstos oro balionais. Tai buvo pirmas kartas pasaulyje, kai paštas pasinaudojo šia transporto priemone. Po 60-ties metų Paryžiuje šiuo persiuntimo būdu pasinaudojo prūsų kareiviai. XX a. pradžioje oro balionų paštas buvo naudojamas epizodiškai, esant ypatingoms aplinkybėms.

1900 m. Vokietijoje į orą pakilo pirmasis F. Ceppelino sukonstruotas orlaivis. Vėliau šios sistemos skraidomaisiais aparatais buvo pristatomos pašto siuntos. Toks paštas buvo vadinamas „cepelinu“.

Nuo 1912 m. „cepelinai“ reguliariai perveždavo paštą, o nuo 1928 m. toks paštas tapo net tarpžemyniniu. Vokiečių orlaivius pašto pristatymui naudojo virš 40 valstybių.

Per 10 metų (1928-1937) cepelinai LZ-127 („Grafas Ceppelinas“) ir LZ-129 įvykdė 653 reisus, iš kurių 181 per Atlanto vandenyną. Iš viso pervežė 49,1 t. pašto siuntų. Reisas į Pietų Ameriką trukdavo 80-90 val.

XX a. pradžioje gimė aviacija. Lėktuvai kilo į dangų, sujungdami oro keliais šalis ir miestus. 1911 m. Anglijoje, Indijoje, Pietų Amerikoje paštas pirmą kartą buvo pervežtas lėktuvais. Skridimo nuotoliai dar buvo nedideli. Jau 1923 m. pasaulyje egzistavo 57 pašto-keleivinės oro linijos, kurių ilgis apie 50 tūkst. km.

1927 m. Gagoje įvyko 1-oji tarptautinė oro pašto susisiekimo konferencija, kurioje dalyvavo 38 valstybės. Konferencijos dalyviai susitarė organizuoti oro paštą. Lėktuvai daugeliu atvejų pakeitė senus pašto pristatymo būdus.

1921 m. pradėjo veikti oro pašto linijos Charkovas-Kijevas-Sevastopolis ir Maskva-Charkovas. Trasose skraidė lėktuvai „Ilja Muromec“, vėliau ANT-3, Š-2 ir kiti.

Ilgų nuotolių lėktuvai su reaktyviniais varikliais dar labiau sutrumpino pašto persiuntimo laiką.

1947–1948 m. Belgijoje, Vengrijoje, JAV, SSSR pašto tarnybos pradėjo naudoti sraigtasparnius. Jie pristatydavo paštą į sunkiai pasiekiamas vietoves.

1931 m. pirmą kartą buvo paleistos raketos su pašto siunta (F. Šmidelis, Austrija). 1931-1939 m. panašūs bandymai buvo atlikti Vokietijoje, Prancūzijoje, Belgijoje, Indijoje, Australijoje, JAV ir Kuboje. Eksperimentinis raketinis paštas palaipsniui susiliejo su kosminio ryšio priemonėmis.

1969 m. sausio 14-18 dienomis pirmą kartą pasaulyje paštas keliavo maršrutu „Žemė-Kosmosas-Žemė“ kosminiais laivais „Sojuz-4“ ir „Sojuz-5“.

Kartu su ekspedicijų skrydžiais bei krovinių pristatymais į orbitinę stotį „Saliut-6“, kosminis paštas tapo reguliaria pašto sritimi. 1978 m. kovo mėn. 8 d. pirmą kartą kosmose, o orbitinėje stotyje, buvo atidarytas kosminio ryšio skyrius. Jo neetatiniu viršininku buvo paskirtas lakūnas-kosmonautas G. Grečko.

1840 m. Anglijoje pasaulį išvydo pirmasis pašto ženklas. Jo vaidmuo tolesniame pašto vystymesi buvo labai reikšmingas. Ženklai unifikavo pašto tarifus. Paštas tapo prieinamas kiekvienam žmogui.

Pašto dėžutės amžius viršija 300 metų. Atsiradus pašto ženklams, pašto dėžutės tapo reikalingos viso pasaulio ryšių tarnybose.

Vystantis ekonominiams ryšiams tarp šalių, labai padidėjo apsimainymas laiškais, siuntomis, todėl bandoma sukurti vieningą pašto ryšių teritoriją. 1874 m. Vokietijos generalinio pašto valdytojo G. Stefano iniciatyva buvo įsteigta pašto sąjunga, kuri 1878 m. tapo pasauline (UPU).

UPU palengvino atsiskaitymus tarp pašto žinybų. Tai suteikė žmonėms pigų, greitą ir patikimą tarptautinį pašto ryšį.

Pašto siuntų pristatymą palengvina įvairios „mažosios mechanizacijos“ priemonės: pastovūs ir perkeliami konvejeriai, elektrokeltuvai, transporteriai ir kt.

Tobulėja ir greitėja ne tik pašto siuntų pristatymas, bet ir pačių siuntų paruošimas, pasitelkiant techniką. Ženklai, skirti pašto automatas. XX a. pirmuosius du dešimtmečius buvo plačiai naudojamos laiškų antspaudavimo ir frankiravimo mašinos.

Įvedus skaitmeninį indeksą, laiškus buvo galima rūšiuoti laiškų rūšiavimo mašinomis.

Paštininkų rankų darbą pakeičia nauja tobula technika ir elektronika.

Ryšių palydovų pagalba tele-laiškus galima perduoti per keletą minučių į bet kurią žemės rutulio vietą.

Žmogus nuolatos ieško naujų nuotolių įveikimo būdų tiek žemėje, tiek vandenyje, tiek ore. Tam sukuria vis naujas technikos priemones. Paštas panaudoja visas technikos naujoves ir tobulina laiškų, siuntinių, žurnalų, laikraščių pristatymą žmonėms.

Paštas visada spartės ir tobulės, nes jis yra neatskiriama žmonijos pažangos dalis.