Baltijos jūros rytinės pakrantės regione arkbalistos naudotos nuo XII a. iki XV a. pradžios. Panašūs įrenginiai buvo gaminami dar Romos imperijos laikais. Šios svaidomosios karo mašinos buvo naudojamos tiek pilims pulti, tiek ir gynybai. Arkbalistų strėlėmis galėjo būti padegami pilių statinių stogai, o ginantis, šaudant iš bokštų, – kontroliuojami netoli nuo pilių esantys keliai.

Yra apskaičiuota, kad arkbalistų lanko įtempimo jėga prilygo dvidešimties įgudusių šaulių tempimo jėgai. Paprastai prie arkbalistų turėjo dirbti ne mažiau nei du asmenys. Pagal radinius iš Kauno ir kitų regiono pilių galima spręsti, kad arkbalistų strėlių ilgis galėjo siekti 130–150 cm. Tiesa, patys ginklai šaudė ne tik strėlėmis, bet ir svaidė akmeninius sviedinius. Tokios, akmeniniais sviediniais svaidančios arkbalistos turėjo būti didesnių gabaritų nei svaidančios strėles. Akmeniniais sviediniais, sveriančiais nuo 5 iki 60 ar net daugiau kilogramų, priklausomai nuo arkbalistos gabaritų, šūvio nuotolis siekė vidutiniškai nuo 200 iki 450 metrų, o strėlė galėjo pasiekti ir 750 metrų atstumą.

Rašytinių šaltinių žinios apie arkbalistas yra skurdokos. Spėjama, kad XIV a. lietuvių šauliai arkbalistas naudojo puldami Vokiečių ordino Bajerburge ir Klaipėdoje pilis. O 1362 m. puldami Kauno pilį ir 1365 m. – Kernavės, arkbalistas prieš lietuvius naudojo ordino kariai. Vertinant šaltinius, manoma, kad Kauno puolimo atveju galėjo būti naudojamos akmeninius sviedinius svaidančios arkbalistos ir net švininėmis kulkomis užtaisomi arbaletai „balestros“.

Puolant pilis, įprastai įvairias karo mašinas vietoje statydavo atvykę meistrai. Kauno pilies šturmo metu akmenimis svaidomą mašiną pastatė meistras Markvartas iš Marienburgo. Nuo jos šūvių pradėjo irti ir griūti pilies mūras.

XIV a. pabaigoje – XV a. pradžioje arkbalistos nebeteko savo reikšmės ir mūšio vietą lauke užleido paraku užtaisomiems ginklams – bombardoms.

Kauno miesto muziejaus Pilies skyriaus vedėjas dr. Jonas Vaičenonis