Kauno miesto tarybos ir Švietimo ministerijos pastangomis lėtais žingsneliais buvo gerinama švietimo sistema. Pradinėse mokyklose besimokančių mokinių pamažu ėmė daugėti. Kauno vokiečių pradinėse mokyklose mokinių skaičius taip pat augo. Todėl jau 1919 m. rudenį Kauno vokiečių bendruomenė ėmė rūpintis, kad Kaune būtų įkurta ir vokiečių aukštesnioji realinė mokykla (gimnazija). Tačiau realūs gimnazijos steigimo žingsniai buvo žengti tik 1920 m. gegužės 25 d., kai įvyko Kauno vokiečių, norinčių įsteigti mokyklą, tėvų susirinkimas, kurio metu buvo įsteigta sąjunga vokiečių aukštesniajai mokyklai įkurti ir išlaikyti – Vokiečių aukštesniosios realinės mokyklos 1920 m. įsteigta sąjunga.

Sąjungos įstatuose buvo numatyta, kad gimnazijoje galės mokytis ne tik Lietuvos vokiečių bet ir kitų tautybių vaikai – tiek berniukai, tiek ir mergaitės. Mokestis už mokslą priklausė nuo to, ar mokinio tėvai buvo sąjungos nariai, ar – ne. Narių vaikams mokslas kainavo 30 auksinų, o ne sąjungos narių – 50 auksinų per mėnesį. Prašymas dėl privačios aukštesniosios realinės vokiečių gimnazijos įsteigimo Švietimo ministerijai buvo išsiųstas 1920 m. birželio 16 d. Iš pradžių leidimas suteiktas nebuvo, tačiau įvykdžius visus ministerijos reikalavimus 1920 m. rugpjūčio 7 d. leidimas buvo išduotas ir rugpjūčio 18 d. pradėtas mokinių priėmimas į pirmas–penktas klases.

Buvo skelbiama, kad  „<…> Į mokyklą priimami visų Lietuvos nacijų vaikai. Mokinamos tarp kitko bus Lietuvių, Vokiečių, Rusų, Anglų ir, reikalui esant, aukščiausiose klasėse Lotinų kalbos, be to, matematika, fizika, chemija, paišymas (per du metus ir technikos paišymas), mankštinimas, koro dainavimas ir t. t. ir t. t. Mokslo kalba vokiečių. <…>“ 1920 m. rugsėjo 28 d. mokyklos direktoriumi buvo paskirtas Lietuvos vokietis Eugen von Kattché, nes Vokiečių realinės mokyklos sąjungos pirmininkas, mokyklos steigimo inciatorius Erhardas  Jansenas neturėjo Lietuvos pilietybės ir eiti mokyklos direktoriaus pareigų negalėjo.

1920–1921 mokslo metus mokykla pradėjo su 194 moksleiviais (112 berniukų ir 82 mergaitės) ir neturėdama nuosavų patalpų. Tad laikinai dalijosi vokiečių pradinės mokyklos patalpomis buvusiame senelių prieglaudos pastate, A. Mickevičiaus g. 5. Kadangi patalpos buvo mažos, realinės mokyklos mokiniams pamokos vykdavo po pietų.

1921 m. vokiečių realinė mokykla buvo perkelta į Prieplaukos kranto ir Gardino gatvės 8-ąjį pastatą, kuriame nuo 1921 m. vasaros veikė Žydų realinė mokykla. Vokiečių mokyklos mokiniams pamokos vykdavo po pietų, o žydų vaikams iš ryto. Pastovių patalpų neturėjimas labai apsunkino mokymosi planus. Norint suteikti kokybišką mokslą, reikėjo kuo skubiau rasti lėšų nuosavam mokyklos pastatui ir mokymo priemonėms įsigyti. Mokyklos gyvavimo pradžia buvo sudėtinga ne tik dėl finansinių sunkumų, bet ir dėl nesutarimų tarp mokytojų bei Vokiečių realinės mokyklos sąjungos pirmininko E. Janseno. Pirmininkas neturėjo mokytojų ir vokiečių bendruomenės narių pasitikėjimo. Jis atsisakė teikti finansines ataskaitas apie mokyklos surinktas lėšas, be to, nebuvo imamasi jokių konkrečių veiksmų ieškant mokyklai patogių patalpų.

1921 m. mokytojai atsisakė dirbti naujais mokslo metais, jeigu nebus nušalintas mokyklos sąjungos pirmininkas E. Jansenas ir nuo jo visiškai priklausantis mokyklos direktorius E. von Kattché. Mokytojai ir mokinių tėvai norėjo, kad direktorius būtų kompetentingas specialistas. Direktorius E. von Kattché 1921 m. gegužės mėnesį buvo atleistas. Naujuoju direktoriumi 1921 m. rugsėjo 13 d. paskirtas Jonas Štrauchas (Johannes Strauch). J. Štrauchas  Lietuvos vokietis, gimęs Trakuose, studijęs baigęs Sankt Peterburge, ten dirbo pedagoginį darbą, o 1918 m. grįžo į Lietuvą. 1921 m. paskirtas vadovauti Kauno vokiečių gimnazijai ir jai vadovavo iki pat mokyklos uždarymo 1940 m. Nuo 1923 m. direktoriaus pareigas derino su filosofijos dėstytojo pareigomis Vytauto Didžiojo universitete (tuometiniame Lietuvos universitete).

Pasikeitus mokyklos direktoriui, o mokyklos sąjungos vairą perėmus S. Broedrichui, mokyklos materialinė padėtis ėmė gerėti. 1922 m. Vytauto prospekto ir Ūkio gatvių (dabar Totorių g.) sankirtoje pagal šveicarų architekto Eduardo Pejerio projektą pradėtas statyti mokyklos pastatas. 1924–1925 mokslo metai buvo pradėti naujose patalpose. Tuo metu buvo įgyvendinta tik dalis planuojamo pastato projekto. Buvo pastebėta, kad mokyklai stigs patalpų, todėl buvo prašoma leisti pastatą praplatinti ir pristatyti trečią aukštą. Leidimas buvo duotas, tačiau statybos darbai užbaigti jau pagal 1930 m. liepos mėn. 22 d. patvirtintą Vytauto Landsbergio-Žemkalnio projektą. 1930 m. mokyklai suteikiamas gimnazijos statusas. Kauno vokiečių gimnazija buvo vienintelė vokiečių gimnazija Lietuvoje, todėl čia mokėsi ne tik Kaune gyvenusių vokiečių ir kitų tautybių vaikai, bet ir vaikai iš kitų Lietuvos vietovių. Tam mokykla išlaikė ir mokyklos bendrabutį. 1940 m. gimnazija buvo uždaryta, o po 1941 m. sausio 10 d. vokiečių repatriacijos iš Lietuvos, jos veikla niekada nebuvo atkurta. 1920–1940 m. veikusi Kauno vokiečių gimanzija buvo svarbus intelektualinis ir kultūrinis Lietuvos vokiečių židinys.

Kauno miesto muziejaus Kauno istorijos skyriaus vedėja dr. Inga Puidokienė

Literatūra:

1. B. Šetkus, Kauno žydų gimnazija dėstomąja lietuvių kalba: vokiečių ir žydų konfrontacijos darinys, Lituanistica. 2019. T. 65. Nr. 2(116), p. 73–87.
2. H. Stossun, Die Deutsche Oberrealschule bzw.das Deutsche Gymnasium in Kaunas, In Annaberger Annalen über Litauen und deutsch – litauische Beziehungen, 11. (2003): 193-238.
3. Erik Boettcher, Unsere Heimat und ihre Schule. In: Heimatgruß 1984, S. 11-30.
4. C. Kruck, Nekrolog für Prof. Dr. Johannes Strauch. In: Heimatgruß 1984, S. 8-9.

Fotografija:

1. Kauno vokiečių gimnazijos pastatas 1924 m. spalio mėn. 15 d. Nuotrauka iš H. Stossun, Die Deutsche Oberrealschule bzw. das Deutsche Gymnasium in Kaunas, Annaberger Annalen über Litauen und deutsch – litauische Beziehungen, 11. (2003): 193-238.