PAŽINTIS SU PARODOS KŪRĖJA. CELSIUS-273
Jei dar nesilankėte Rotušės skyriuje ar lankėtės taip seniai, kad nematėte, kokias parodas šiuo metu eksponuojame, laukiame Jūsų atvykstant! O šiandien kviečiame susipažinti su vienos iš veikiančių parodų – „Naujasis betono miestas. Nuo Kauno iki Tokijo“ – autore, meilę miestui įprasminančia kūrėja, menininke, juvelyre Gerda Liudvinavičiūte-CELSIUS 273. Ji mums papasakojo, kaip kilo mintis gaminti neįprastos formos ir tematikos papuošalus, atskleidė, koks yra parodos ir autorės santykis bei pasidalino savo ateities kūrybiniais planais.
Kada ir kaip Jums gimė idėja kurti papuošalus iš betono?
Mane visad žavėjo šalta, minimalistinė estetika, kiek persipynusi su lietuviškumu, tautiškumu, tačiau vidinės baimės vis sustabdydavo ir grįždavau prie „normalių“ dalykų. Kol galiausiai, vieną dieną, grįžusi iš kelionės autostopu po Europą supratau – kada, jei ne dabar? Rodos, lyg nebe aš, o kažkas per mane ėmė kurti, mano rankomis. Susiradusi garaže maišą cemento, ėmiau jį maišyti, įsivaizduodama tobulą betono paviršių.
Apskritai lietuviškumas ir mūsų tautinis identitetas, tas, modernusis, man rodos, yra neatsiejamas nuo šiokio tokio brutalizmo ir betono, tad norint išgauti modernų tautišką identitetą, man reikėjo būtent betono. Galiausiai ir paslaptis, kas išeis, labai viliojo. CELSIUS 273 viešumoje labai nedrąsiai pasirodė 2016 m., bet jau žengė pirmuosius žingsnius. Tam, kad pagaminčiau papuošalą tokį, kokie jie yra dabar, man prireikė maždaug metų kasdienio domėjimosi ir eksperimentavimo. Kitaip nei dabar, tuo metu betoną dažniausiai naudojo tik statybose.
Kas lėmė Jūsų kūrybinio vardo CELSIUS-273 pasirinkimą?
Norėjosi, kad vardas kalbėtų apie jausmą, užklumpantį kūrybos jausmą. Jis toks laukinis ir nežemiškas. Pamenu, važiavau automobiliu namo, stebėjau susiliejantį asfaltą, šviečiantį miestą aplink ir kažkurią akimirką mąstant apie pasaulio didumą ir didį žmonių neišmanymą, iliuziją, kurią patys sukuriame, man kilo mintis pasivadinti CELSIUS 273. Kaip skamba, taip ir yra. Tai temperatūra, tiksli -273,15 Celsijaus arba kitaip vadinamas absoliutus nulis. Tokiame šaltyje niekur mums žinomoje visatoje negali vystytis jokia gyvybės forma. Ten nebelieka vandens, menkiausios egzistencijos užuominos. Visiškas niekas. Kaip ir mes visi – esame tik mažas ar didelis niekas, absoliutus nulis ir kartu viskas. Šis kraštutinumas mane labai žavi ir domina. Kaip tuo pačiu metu gali būti viskas ir niekas, priklauso tik nuo požiūrio. Tarkime, daugelis iš mūsų gyvename betoniniuose pastatuose, butuose, kuriuos vadiname savo namais. Sudedame daug lūkesčių, minčių ir tai tampa jaukia vieta, bet kas visa tai būtų, jei ne žmogus? Mūsų miestai tebūtų griuvėsiai. Gyvybė yra viskas. Žmogus suteikia gyvybės miestui, daiktui ar net papuošalui. Mano kuriami betoniniai papuošalai – yra tas niekas, kol jiems gyvybės ir prasmės nesuteikia žmogus. Taigi, CELSIUS 273 – tai viskas ir niekas, gyvenimas ir jo nebūtis.
Autorės asmeninio archyvo nuotr.
Kuris papuošalas mėgstamiausias parodoje „Naujasis betono miestas. Nuo Kauno iki Tokijo“? Ar apskritai yra toks? Jei taip, kodėl būtent jis?
Su kiekvienu papuošalu mano santykis vis kitas. Juk kiekvienas jų gimsta mano rankose, dviese praleidžiame dalį laiko, kol jis iškeliauja ir yra įprasminamas kito žmogaus. Man sunku pasakyti, kuris gražiausias. Neskirstau. Kiekvienas jų sukurtas su tam tikra emocija, tam tikru laiku, o aš stengiuosi tai branginti. Apskritai, manau, pasakyti, kad vienas papuošalas gražus, o kitas – ne, yra labai nesąžininga. Papuošalas turi tikti žmogui. Jis turi jaustis su juo gerai. Esu mačiusi, kaip spalvose ir blizgesy paskęsta minimalizmas. Taip pat esu mačiusi, kaip betonas ant žmogaus šviečia ryškiau ir atrodo subtiliau nei blizgantys deimantai ar perlai. Tai labai individualu.
Kodėl nusprendėte parodoje „kalbėti“ apie Kauno tarpukario modernizmo architektūrą ir sugretinti ją būtent su Japonijos metabolizmo architektūra? Kodėl būtent Japonija?
Yra dalykų, kuriuos tiesiog įsimyli vos pamatęs. Man tokia yra Japonija. Tai meilė iš pirmo žvilgsnio. O Kaune aš užaugau, tad kaunietiški kiemai man reiškia vaikystę. Pirmoji gimė Kauno tarpukario modernizmo kolekcija – iš meilės Kaunui ir noro įprasminti architektūrines detales mažuose juvelyriniuose dirbiniuose, kad dalelę Kauno visad būtų galima turėti su savimi. Tuomet, praėjus keliems mėnesiams, gavau kvietimą vykti į Japoniją, Tokijų, DESIGNART festivalį ir pristatyti savo kūrybą ten. Būtent tada ėmiau aktyviai domėtis Japonija, jos architektūra ir kultūra. Norėjau rasti sąsają, per kurią galėčiau papasakoti dviejų tolimų šalių istoriją, parodyti, kad esame panašūs. Nesinorėjo liesti Sugiharos temos, nes ji pasirodė jau visiems pažįstama. Norėjosi kažko, apie ką dar mažai kalbama. Galiausiai atradau metabolizmą. Labai įdomų reiškinį, judėjimą, kuris gimė Japonijoje po Antrojo pasaulinio karo. Pokarių architektūra – ji keičiasi, nesvarbu, kuriame pasaulio krašte būtum. Kaunas po Pirmojo pasaulinio karo išgyveno laisvės pojūtį, jautėsi ryški patriotiškumo dvasia, kuri persikėlė į architektūrinį kontekstą tautiniais simboliais. Tuo tarpu Tokijuje po Antrojo pasaulinio karo gimė metabolizmo judėjimas, kuris skatino dialogą tarp žmogaus ir miesto, kvietė kurti erdvę nuolat kintantiems visuomenės poreikiams. Mane domina, kaip dvi istoriškai ir kultūriškai skirtingos visuomenės, du skirtingi laikotarpiai, bet tos pačios aplinkybės (karas), gali pakeisti viską. Rodos, po karų, mes norime kurti naują pasaulį. Tad šiose dviejose betono juvelyrikos kolekcijose susijungia emocinė visuomenės atmintis ir siekis įprasminti žmogiškumą architektūrinėse detalėse, kuriančiose naująjį betoninį miestą.
Kas Jus labiausiai motyvuoja kurti?
Turbūt to neįmanoma apibrėžti. Kažkoks vidinis balsas liepia eiti ir kurti. O įkvėpti gali daug kas. Kartais tai melodija, vaizdas, garsas, pokalbis, mintis – bet kas, ką tik galima įsivaizduoti. Kurdamas, rodos, tampi dar jautresnis aplinkai ir tuomet inspiruoti gali net vizija, sušmėžuojanti akyse. Žinoma, kūryba nėra vien tik inspiracijos. Kartais, jei lauksi, kol įkvėpimas ateis, gali prabėgti ne vieni metai ar net visas gyvenimas. Kūryboje, kaip ir atliekant bet kurį kitą darbą, labai svarbi disciplina, planas. Kai aš turiu idėją, ką kursiu, tuomet imu išties dirbti. Mūzos aplanko bedirbant.
Kokie Jūsų tolesni kūrybiniai planai, projektai?
Kaip tik šiuo metu dirbu su Lietuvos brutalizmo kolekcija. Kol kas neturiu aiškaus plano ar pasiūlymų, kur tai bus pristatyta, taip pat finansavimo, tačiau tai dabar didžiausia mano svajonė ir tikslas – įprasminti Lietuvos brutalizmą ir atskleisti jį kaip modernųjį Lietuvos identitetą.
Parodą nemokamai galite aplankyti muziejaus darbo laiku iki birželio 28 d. Plačiau apie parodą – „Naujasis betono miestas. Nuo Kauno iki Tokijo“, apie autorę ir jos kuriamus juvelyrinius dirbinius daugiau sužinoti galite celsius273.com.
Kauno miesto muziejaus Rotušės skyriaus vedėja Dovilė Jancienė
Parodos Kauno miesto muziejaus Rotušės skyriuje atidarymo akimirkos. KMM nuotr.
