Minėtame albume atsisakyta daugelio regio stereotipų: nėra begalinių pasažų apie marihuaną, Afrikos išlaisvinimą. Albumo viršelyje – geležinis vilkas su Lietuvos vėliava. Kokia buvo tavo tautinio regio žinutė, išskirtinumas?

Tuo metu nesinorėjo dainuoti tomis pačiomis temomis, naudoti tų pačių klišių, kurių regio muzikoje, kaip turbūt ir tam tikruose kituose žanruose, yra nemažai. Norėjosi atrasti paralelių, įdomesnių, naujesnių kampų, kas būtų artimiau man ir kartu klausytojui, su kuo būtų galima labiau susitapatinti. Lietuviškų simbolių naudojimas pasirodė viliojantis variantas.

Kaip Shidlas savo kūryboje naudojai specifinį, ironijos bei žodžių žaismo persmelktą intelektualų humorą. Tą patį galima pastebėti ir „Šventinio bankucheno“ kūryboje: muzikoje, sketchʼuose, pasirodymuose. Ar tai savotiška saviraiškos forma, daranti tave scenoje išskirtinį? Iš kur visa tai? Iš ko semiesi įkvėpimo?

Žaismingumo ir humoro apraiškų jau buvo Shidlo tekstuose, tiesiog vėliau natūraliai perėjau į labiau komedijinį žanrą. Tiesiog nebegalėjau atlikti regio rimtu veidu. O įkvėpimo semiuosi iš aplinkos stebėjimo.

Kadaise „Šventinis bankuchenas“ buvo vadinamas audioteatru. Ar taip yra ir dabar? Kaip keitėsi šis projektas?

Garsiniai eskizai, audiosketchai, audioteatras, komedijiniai įrašai – skirtingi pavadinimai, bet esmė ta pati. Tiesiog tai viena iš formų, kartu su dainomis ir vaizdo formatu.

Muzikantams dažnai svarbu išleisti fizinį albumą. Tu taip pat esi išleidęs kompaktinių plokštelių, bet „Šventinis bankuchenas“ – visiškai internetinis reikalas. Ar fizinis formatas nebeturi prasmės? Ypač tokio žanro kūrybai?

Nesureikšminu kompaktinių plokštelių ir, ypač dabar, nelabai matau prasmės jas leisti. Turbūt vienintelė vieta, kur klausai kompakto, yra automobilis, tad klausimas, ar jie apskritai reikalingi. Tokiam savo veiklos įamžinimui reikia ne tik išlaidų, bet ir nemažai laiko, o kai finansinė grąža, tikėtina ir labai realu, bus neigiama, kažin, ar to labai reikia. Galbūt ateityje ir reikės iš naujo apsvarstyti šį klausimą.

Tavo sketchʾuose („Pas Larisą kirpykloje“, „Kruasanai“, „Italija vs Brazilija“ ir kt.) gausu teatro elementų. Kaip kūrėjas tu meistriškai improvizuoji, laviruoji tarp komedijos ir absurdo. Kur to išmokai? Gal esi jau kur vaidinęs? Ar visa tai darai natūraliai?

Viskas vyksta natūraliai. Vaidybos nesimokiau, teatre nevaidinau. Mano vaidinimai yra įrašuose.

 „Lietuvos istorijos repas“ – fenomenalus kūrinys, 2016 m. laimėjęs M.A.M.A. metų dainos ir metų vaizdo klipo kategorijose. Kaip manai, ar dėl to iš pogrindžio atlikėjo tapai žinomu, ar tai buvo tik laiko klausimas? Kaip, tavo nuomone, šie apdovanojimai pasikeitė nuo 2016 m.? Ar jie kuria vertę lietuviškai scenai ir apskritai koks šių apdovanojimų vaidmuo?

Faktas, kad „Lietuvos istorijos repas“ prisidėjo prie didesnio žinomumo, atvedė daugiau auditorijos. Vieni gerbėjai liko ir atrado kitokią kūrybą, kiti, tikėjęsi vien tik repo ar kokių eilėraštukų, atkrito. Į M.A.M.A. apdovanojimus, kaip ir į bet kuriuos kitus apdovanojimus, žiūriu rezervuotai. Tai toks verslo ir savireklamos projektas. Bet atsisėsti prie televizoriaus, pažiūrėti, kas ką paruoš, paironizuoti ir pasijuokti – tą daryti man smagu, juo labiau kad kaip jau kadaise nominuotas ir nugalėjęs, tam paironizavimui savotiškai turiu teisę.

Kaip vertini lietuvišką muziką? Gal kam imponuoji, turi favoritų?

Aš seku viską, man įdomu, o popscenos gal net per daug seku. Bet tas domėjimas vėliau tampa įkvėpimu ir medžiaga. Atlieku tarsi mokslinius tyrimus.

Seniai žinoma, kad „nespjauni“ ir į visiškai priešingo stiliaus muziką, pvz., metalą. Šis stilius daug kam gali pasirodyti visiškai priešingas regio ir / ar hiphopo kultūrai. Tu melomanas?

Nežinau, ką reiškia žodis „nespjaunu“. Paauglystėje ir vaikystėje klausiau metalo, nes vyresnis brolis jo klausė. Daug ką atsimenu, bet melomanas tikrai nesu. Nei dainų pavadinimus įsimenu, nei registruoju labiausiai mano gyvenimui įtaką padariusias dainas, nei albumų pavadinimus galiu išvardinti. Esu labiau muzikos klausytojas, linkęs giliau pasidomėti tomis grupėmis ar muzikantais, kurie patinka. Bet jei klausau muzikos, noriu tik klausyti, be jokių trukdžių ir pašalinių reikalų. Jei muzika tiesiog fone groja, tai joks čia ne klausymas.

Anksčiau daug ir intensyviai dirbai prie projekto „gogelmogel“. Dabar apie jį beveik nebeįmanoma rasti informacijos, tinklalapis nebeveikia, „Facebook“ puslapyje rasti irgi nepavyksta. Kas tai buvo ir kodėl dingo?

Tai buvo tokie vizualiniai ieškojimai, vizualinis humoras. Dabar tuo nebeužsiimu, o kadangi už domeną reikėdavo mokėti, o jau ne vienus metus jis buvo neatnaujintas, nusprendžiau tinklalapį uždaryti.

Gyveni tik muzika ir scena? Gal turi profesiją?

Kai koncertų, net kai jie dar galėdavo vykti, turi daugiausia porą per mėnesį, tai apibūdinimas „gyventi scena“ yra per stiprus. Muzika ir jos kūrimas, audioįrašai – tai viena iš jau minėtos kūrybos plačiąja prasme apraiškų. Be to, dar dirbu reklamos srityje.

Interviu parengė Karolis Venclauskas ir Algirdas Šapoka