Tautinės muzikos muziejaus ekspozicija
Muziejuje šiuo metu veikia per du pastatus išsidėsčiusi ekspozicija, kviečianti patirti muzikavimo džiaugsmą.
Pučiamieji instrumentai
Pučiamieji liaudies muzikos instrumentai ekspozicijoje pristatomi aptariant dvi tradicinės kultūros temas: piemenavimą ir sutartines. Seniau piemenys, ganydami gyvulius, grodavo įvairiomis birbynėlėmis, lamzdeliais, švilpukais ir kitais nesudėtingais instrumentais. Greta muzikos instrumentų, muziejuje pamatysite nuotrauką, kurioje – grojančio kerdžiaus atėjo pasiklausyti karvė. Piemenukai puikiai žinojo, kad jų muzika patinka ir gyvuliams. Argi neįdomu, kokios muzikos ateidavo pasiklausyti karvė? Muziejuje ją galima išgirsti.
Visai kitaip nei piemenukų muzika, skamba skudučiais ir daudytėmis atliekami liaudies muzikos kūriniai. Tokia muzika, kaip ir giedamosios sutartinės, išlaikė seniau žmonių labai vertintą, archajišką skambesį. Tai šaižus, atkreipiantis dėmesį ir užburiantis disonansinis skambesys. Juo pasimėgauti ir mintimis nusikelti į kitą laikmetį ar net kitą pasaulį galima taip pat pučiamųjų ekspozicijoje.
Nepamirškite ir sutartinių karaokės: sugiedoti sutartinę kartu su patyrusių sutartinių atlikėjų įrašais yra visai paprasta ir tikrai įdomu. Jokio išankstinio pasiruošimo – čia pat muziejuje išmoksite padainuoti kelis paprastus garsus, kurie įsilies į bendrą kūrinį. Tai atradimų ir savęs tobulinimo kupina patirtis.
Kanklės
Bene svarbiausiam lietuviškam tautiniam instrumentui – kanklėms – muziejuje skiriama visa atskira ekspozicija. Joje galima išsamiai susipažinti su lietuvių kankliavimo tradicija, pamatyti įvairių etnografinių regionų kankles. Kanklės turi daugybę įvairių pavidalų (nuo 4 iki 20 ir daugiau stygų). Skirtinguose Lietuvos etnografiniuose regionuose jos turi tik šiems regionams charakteringus bruožus. Skiriasi ne tik patys instrumentai (korpuso forma, stygų skaičiumi, dekoro elementais), bet ir muzikavimo stiliai. Įdomi kanklių istorija ir XX amžiuje: šimtmečio pradžioje, paspartėjus lietuvių nacionalinės savimonės augimui, vyko įdomūs tautinės muzikos reiškiniai. Kanklės išpopuliarėjo, o kartu ir pakito – pradėtos gaminti kanklės su daugiau stygų, išpuoštos tautiniais ornamentais ir simboliais. Jaunimas mokėsi kankliuoti, būrėsi į ansamblius. Muziejuje eksponuojami ne tik senieji, bet ir XX a. viduryje bei jo 2 pusėje pagaminti instrumentai. Taip pat eksponuojamos ir išeivijoje pagamintos kanklės.
Šioje ekspozicijoje galima ne tik pasiklausyti įvairių kanklių muzikos vaizdo ir garso įrašų, kuriuose groja senieji kanklininkai, sudalyvauti viktorinoje, bet ir patiems paliesti senoviškas kankles – muziejuose saugomų senųjų eksponatų kopijas.
Tradiciniai šokiai
Norite pasilinksminti kitaip? Taip, kaip jaunystėje šėlo mūsų seneliai? Užsukite į interaktyvią erdvę „Tradiciniai šokiai“. Ar žinote, kad anksčiau kaimuose niekas tokių „Kepurinių“, kurias matom šiandien scenose, nešoko? Sceninio šokio elementai yra įspūdingi, bet skirti tik scenai. Realybėje šokiai buvo lengvesni, nereikalaujantys specialių gabumų ar fizinio pasirengimo. Jie, kaip ir šiuolaikiniuose klubuose, buvo skirti ne grožiui ar tautiškumui puoselėti, o tiesiog pasilinksminimui. Taigi, atsipalaiduokite! Interaktyvioje erdvėje rasite net 3 žaidimus: „Šok“, „Grok“ ir „Pajusk ritmą“.
Žaisdami „Šok“, išmoksite sušokti 2 tradicinius šokius. Tai padaryti jums padės virtualūs šokėjai. Patikėkit, jie tikrai geri.
Žaidimas „Grok“ leis improvizuoti. Kaip norite, kad suskambėtų muzika? Jūs renkatės kuo, o jau muzikantai groja. Nepatinka būgno garsas? Uždrauskite jam skambėti. Viskas jūsų rankose. O prisižaidę su garsais, galėsite atlikti ir savo sugebėjimo atpažinti muzikos instrumentus iš garsų testą.
Žaidimas „Pajusk ritmą“ gali atskleisti dar neatrastą jūsų talentą. Teks belsti į tambūriną. Žinoma, kad būtų sunkiau ir įdomiau, tai darydami galite bandyti neatsilikti nuo tikrų muzikantų. Suspėkite mušti ritmą taip, kaip muša jie.
Klegesiai, žaibai, naktibaldos ir juodaragiai
Postfolkloras – platus muzikos žanras, atsiradęs folklorą derinant su kitais muzikos žanrais. XX a. pabaigoje pradėti rengti postfolkloro muzikos festivaliai, kuriuose skamba įvairios šio žanro atmainos (folkrokas, folkmetalas, populiarusis folkloras, elektroninis folkloras ir kiti). Tokių festivalių išpopuliarėjimas rodo, kad folkloras šiuolaikinio žmogaus sąmonėje vis dar yra svarbus.
Parodoje pristatomi penki tęstinumu pasižymintys postfolkloro krypties festivaliai: „Suklegos“, „Mėnuo Juodaragis“, „Kilkim žaibu“, „Jotvos vartai“, „Saulėtosios naktys“. Pateikiama šių festivalių atributika bei nuotraukos, atskleidžiančios kiekvieno jų savitumą ir raidą.
Apsilankę parodoje pajusite tikrą festivalio atmosferą!
Bažnyčių, mokyklų ir namų muzikavimas
Įsivaizduokime jaukią mažą medinę XIX a. vidurio Lietuvos kaimo bažnytėlę, į kurią įžengę išgirstame didingos bažnytinės muzikos garsus. Iš ko, jei nėra didelių ir brangių vargonų, dar galėtų sklisti šie garsai? Kitame muziejaus pastate – XVI a. pastatytame name – išvysite seniau kaimų ir miestelių bažnyčiose, o taip pat ir mokyklose, dvaruose naudotus instrumentus. Didžiausią ekspozicijos dalį sudaro senosios pedalinės fisharmonijos. Ar žinote, kad fisharmonijos, kurios vizualiai panašios į mažus vargonėlius ar pianinus, iš tiesų yra artimesnės armonikoms? Atėję į muziejų būtinai išsiaiškinkite, kodėl. Žadame jums netikėtų atradimų!
Greta senųjų fisharmonijų eksponuojami ir vėlesni muzikos instrumentai: pianinai ir elektroniniai vargonai.
Ekspozicijoje galima išvysti ir senųjų gramofonų. Iš tokių visoje Europoje gamintų gramofonų tarpukariu (ir vėliau) lietuvių namuose neretai sklisdavo į specialias gramofonų plokšteles įrašyta Kipro Petrausko, Antano Šabaniausko, Petro Biržio (Pupų Dėdės) ir kitų garsių atlikėjų bei kompozitorių muzika.
Pilies bokšto antrajame aukšte lankytojai gali patirti Kauno pilies virtualią rekonstrukciją, kuri suteikia galimybę ne tik persikelti į XV amžiaus pradžią ir pasižvalgyti po pilį, bet ir pakalbinti didįjį kunigaikštį Vytautą, pilies seniūną Joną Sungailą ir žymų flamandų keliautoją ir diplomatą Žiliberą de Lanua.
Stilizuotame pilies kalėjime savo kailiu galėsite išmėginti viduramžių grandines ar nusifotografuoti įkalinti prie „gėdos stulpo“, XVI–XIX a. Vakarų Europoje naudoto bausti nusikaltėlius. Čia, pilies požemyje, įkurdintas ir pilies vaiduoklis: vaizdo projekciją lydi įspūdingi žvangančių ginklų, žvengiančių žirgų ir kiti garsai.
Užkilę įketvirtą Kauno pilies bokšto aukštą, galite pažvelgti į miestą dar neregėtu kampu. Šiame aukšte taip pat galite pirmieji išvysti naujus muziejaus eksponatus – čia rengiama kas kelis mėnesius atnaujinama vieno eksponato paroda „Naujas muziejuje“.
Vėlyvieji tradicinės muzikos instrumentai
Apsilankę šioje ekspozicijoje pirmiausia išvysite didžiulę armonikų tipo instrumentų kolekciją. Tai labai skirtingai sukonstruotos įvairiausių rūšių armonikos, bandonijos, koncertinos, akordeonai ir kiti instrumentai.
Ar žinote, kad liaudies muzikantų numylėtosios armonikos, palyginus su kitais muzikos instrumentais, Lietuvoje yra naujokės? XIX amžiuje armonikos buvo didžiulė inovacija! Tai garsus, patogus ir manevringas instrumentas. Žinoma, jis buvo nepigus. Tad pabandykime tik įsivaizduoti, kokia prabangi ši ekspozicija atrodytų anuometiniam žmogui.
Greta armonikų eksponuojami ir smuikai, basetlės, cimbolai. Visi šie instrumentai yra plačiai paplitę ne tik Lietuvoje bet ir kitose tautose, o kai kurie jų į kaimo muzikavimą atkeliavo iš klasikinės muzikos. Vieni jų Lietuvoje atsirado anksčiau, kiti – vėliau, tačiau XIX a. pab. – XX a. pr. šie muzikos instrumentai taip išpopuliarėjo, kad net kuriam laikui iš tradicinio, gyvo liaudies muzikavimo išstūmė senuosius lietuvių instrumentus, tokius kaip kanklės ar skudučiai.
