Šiais metais minėsime Lietuvos dainų švenčių šimtmetį. Apvalaus jubiliejaus renginių fone – galimybė prisiminti ir padiskutuoti apie istorinį, kultūrinį ir politinį kontekstus, įvertinti šventės vietą mūsų kultūroje ir gyvenime. Apie dainų šventę, jos reikšmę ir kaitą pasikalbėjo kompozitorė Zita Bružaitė (Z. B.) ir Kauno miesto muziejininkės dr. Aušra Strazdaitė-Ziberkienė (A. S-Z) bei Irma Grigaitytė (I. G.).
A. S.-Z.: Koks pirmas žodis Jums ateina į galvą išgirdus frazę „dainų šventės“? Z. B.: Du žodžiai – tradicija ir šaknys, kuriuos traktuoju lygiaverčiai. Vengiant dažnai pasikartojančių terminų, man Dainų šventė prilygsta miško auginimui. Ir šių metų Dainų šventės tema „Kad giria žaliuotų“ mūsų ryšį su medžiu, mišku tik patvirtina.
I. G.: Tačiau miškas gali būti įvairus! Galbūt ne visiems patiks, kaip jis auga, koks kontūras formuojasi. Kokia tradicija yra Dainų švenčių tradicija? Lietuvos, Lietuvos kultūros, Lietuvos chorinio meno, Lietuvos saviveiklos? Kokiais pjūviais galima pažvelgti į šią tradiciją? Z. B.: Diskutuoti apie Dainų šventę galima įvairiais pjūviais ir tai vyksta. Nuo žemiškų temų – repertuaro, kasdienių chorų aktualijų ir rūpesčių iki istorinių, socialinių, vertybinių ar kultūrologinių apžvalgų. Man artimiausias pjūvis – fenomenalus reiškinys, ir šiandien gyvybiškai svarbus tiek muzikos autoriams, tiek gausiam būriui dainininkų, chorų dirigentų. Manau, kad šventės kontūrų nepametėme, radosi įvairaus turinio, idėjų, kaip einant tradicijos taku praturtinti šventę, įnešti ir naujų vėjų, kas neišvengiama kiekvienam laikmečiui.
Kas yra Dainų šventės tradicija? Šį klausimą dažnai sau užduodu Dainų šventės renginių fone, kada klausa, akys ir širdis sodrinasi vaizdais, muzika, emocijų potyriais. Ir atsakymas kiekvieną kartą panašus – tai unikali mūsų šventė, kuri laikosi ant tvirto dainos, šokio, bendruomeniškumo pamato, sutvirtinto lietuvių kalba, kuria perduodama žinia apie mūsų valstybės, visuomenės ir žmonių istorinius, kultūrinius, vertybinius vektorius.
Grįžtant į pradžią ir kalbant apie Dainų šventės pjūvius, verta būtų diskutuoti apie mėgėjų meną, kuris greta šventinių blyksčių kas ketverius metus turi daug kasdienio darbo, atvedančio iki šventinių blyksnių, ir sujungia mus į didelį pažmonį. Ir sujungia ne tik čia gyvenančius, bet viso pasaulio lietuvius. Manau, šiandien mėgėjų menas, į kurį įsilieja įvairaus amžiaus ir profesijų žmonės, per kultūrą gauna milžinišką bendruomeniškumo patirtį, be kurios būtų neįmanomas toks rezultatas kaip Dainų šventė.
