Šiandien rubrikoje „Muziejaus trečiadienis“ Kauno miesto muziejaus muziejininkas dr. Simonas Jazavita nori pasidžiaugti, kad šio muziejaus fonduose gausėja eksponatų, kurie byloja ne tik apie istorinius įvykius, bet ir apie tuos įvykius įamžinti, priminti visuomenei siekusius žmones.
Praeityje reikšmingų darbų nuveikusius asmenis kažkas juk turi stengtis priminti ateities kartoms, puoselėti jų atminimą net pačiomis sudėtingiausiomis aplinkybėmis. Žinoma, tam yra istorikai profesionalai, tačiau jų darbą apsunkina daugybė priežasčių. Ypač sudėtinga istorikams darbuotis okupacijos, cenzūros, spaudimo sąlygomis, kada svarbius dalykus geriausiu atveju tenka nutylėti, o blogiausiu atveju faktais imama manipuliuoti. Be abejo, dalis tokiais atvejais ima kaupti dokumentus ar rašyti „į stalčių“, laukdami geresnių laikų, drąsesnieji bando tekstus siųsti į pogrindžio spaudą, siekdami kažkaip išsaugoti istoriją. Kiti mėgina pagal sąžinę laviruoti tarp tiesos ir galios. Visgi nepamainomą vaidmenį čia atlieka istorijos entuziastai, kurie, neretai dirbdami visai kitą darbą, randa laiko ir jėgų saugoti praeities nuotrupas. Vienas jų buvo Jonas Venckevičius, kurio rankraštinį dokumentą, pasiekusį muziejaus fondus per neseniai mirusį kitą šviesos atminties istorijos saugotoją Joną Voronavičių, šiandien ir noriu pristatyti.
