Meilė nesirenka laiko ir vietos. Ji nežada ilgų ir laimingų gyvenimo metų, nežada taikos ar lengvų pasirinkimų. „Ji visa pakelia, visa tiki, viskuo viliasi ir visa ištveria. Meilė niekada nesibaigia.“ (Šv. Apaštalo Pauliaus Pirmas laiškas korintiečiams)
Žvelgdami į Lietuvos muzikos istorijos Didžiuosius, šalia daugelio jų matome antrąją pusę – moterį, savo atsidavimu ir rūpesčiu kūrusią užuovėją menininkui. Iš išlikusių laiškų, dokumentų ir gyvenimo istorijų galima pasekti, kaip formavosi jų santykiai, kokia gyvenimo našta jie dalinosi.
Stasė Petrauskaitė ir Juozas Gruodis
„Ugniaspalvės aguonėlės tik liepsnojas, tik liepsnojas!“ Ar Tau neprisimena kelionė per Bulgariją, kur pakely buvo daug daug aguonų? O dabar jos man primins Tavo romansą“, – 1922 m. iš Kauno rašė Stasė Petrauskaitė Juozui Gruodžiui (1884–1948) į Leipcigą. Atvirlaiškyje minimas romansas – viena iš trijų dainų („Rugiagėlės“, „Aguonėlės“, „Rūta“), 1921 m. sukurtų Kazio Binkio eilėmis J. Gruodžiui studijuojant Leipcigo konservatorijoje. Kitame atvirlaiškyje sveikindama su vardadieniu Stasė rašė: „Ta atvirutė man labai patinka ir užtat laikiau ją Tau nusiųst.“
